Pranašų 48

Knygos siužetas genialiai paprastas: tu dirbi eiliniu gidu Šventojoje Žemėje, turi savo neišsprendžiamų problemų: prastą sveikatą, kaprizingą gyvenimo draugę, įkyrėjusį darbą, tau ant kaklo užmaukšlino dar ir II-ojo pasaulinio karo didvyrį, bekompromisinį tarybinės armijos auklėtinį Senolį bei ekscentrišką oligarchą su meiluže, kai staiga ultraortodoksalūs žydai paskelbia tave ilgai lauktu Mesiju, pasaulio gelbėtoju. Tu nežinai ką daryti; tau jau atveda asilą, nes koks mesijas be asilo; tuo tuoj pat suskuba pasinaudoti visi tavo seni ir nauji draugai ir priešai, įskaitant net Nauru salos ambasadorių. Baigiasi visa tai netikėtai; nežinia ar šią pabaigą galima laikyti laiminga, tačiau ji gerai nusako mūsų laikų tragikomišką dvasią bei nenuspėjamumą. Padėti čia gali tik 48 pranašai, irgi nežinia iš kur atsiradę.

Išradinga knygos kompozicija: 7 skyrių, daugybės skyrelių romane persipina daug stilistinių ir kalbinių srovių.Tai ir tiesioginis pasakojimas nuo autoriaus (kuris, beje, taip pat išnyra siužete ne itin simpatišku veidu),ir sms žinutės, ir Palestinos medijų grasinimai, ir Izraelio žiniasklaidos burbulai, ir mylimosios garbanų bei herojaus vidaus organų dialogai, ir obsceninė rusų k. leksika bei jos šaknys, ir subtilios užuominos į politines užkulises, ir Galesniko, Nabokovo, Bodlero, Majakovskio eilės, ir kortuotojų žargonas, ir sovietinės bei rabiniškos realijos, ir lemtingi sapnai, ir net lyriniai intarpai iš pranašo Mahometo gyvenimo; bet viskas dera, viskas yra reikalinga,  viskas spinduliuoja humoru, žaisme, švelniu liūdesiu, kalamburais, viskas gyvenimiška ir tikra, nors neįtikėtina.