Paskutinis išdalijimas

Pagyvenęs vyriškis ryžtasi sutvarkyti savo seną, daug metų jam tarnavusią adresų, telefono numerių knygelę. Kai kurias pavardes ketina išbraukti, pašalinti. Ir paaiškėja, kad tai anaiptol ne toks lengvas dalykas, kaip atrodė: kiekviena pavardė – vis kita istorija, atsitikimas, pažintis, bičiulystė, meilė, netektis. Ar į užmaršties gelmes nugrimzdęs nežinia kas...

Gal skaitėte ar bent girdėjote apie „Traktatą apie pupelių gliaudymą“, kuris buvo paskelbtas visų laikų vertingiausia iš lenkų į lietuvių kalbą versta knyga?

Jūsų rankose dar vienas to paties autoriaus Wieslawo Mysliwskio – romanas, verstas to paties vertėjo – Kazio Uscilos (beje, tai 50-oji jo versta knyga).

(...) nežinau, ar atsirastų kas nors vertas tokios meilės, kokia ją užvaldė, gal kas negyvenantis, gal iš senųjų laikų, gal Dievas. Ar kas nors, kas pasiduotų, ar, tiksliau pasakius, kas priimtų jos meilę, nes tai yra dovana, didžiausia dovana, kokią galima gauti šiame pasaulyje, kas pajėgtų atsilyginti tokia pačia dovana? Ar apskritai būtų įmanoma, kad jos nenuviltų?

Wieslawas Mysliwskis, „Paskutinis išdalijimas“



„Traktato šitokio neparašytum jaunas“. Šie, Czeslawo Miloszo „Teologinio traktato“ pirmi žodžiai kaip nulieti tinka apibūdinti „Paskutinį išdalijimą“ – tikrą traktatą, kurio autorius gilinasi į universalius žmogaus likimo klodus, į tai, kas yra gyvenimas, kančia, laikas, vienatvė. Ir vienintelė tikra gyvenimo vertybė – meilė.

Gaila, bet šis romanas įkandamas ne kiekvienam – iki jo reikia priaugti, savo kailiu patirti, kas yra gyvenimas su jo netektimis, skausmais, laiko negrįžtamumu...

Kazys Uscila, vertëjas