Nihilizmas ir Vakarų filosofija

Profesorės Šerpytytės dešimties metų tyrinėjimų rezultatas – monografija (ne straipsnių rinkinys!) – anaiptol ne populiarioji kultūrkritinė, o filosofinė knyga, tad ir pats nihilizmas čia gerokai problemiškesnis nei kasdienėje vartosenoje. Viską dar labiau komplikuoja tai, kad, pasak autorės, jo link veda dvi prieigos. Pirmoji nihilizmą traktuoja kaip tam tikrą „dvasios gyvenimo įvykį“: vertybių kritiką, Dievo mirtį, gyvenimo beprasmybę (pagrindiniai šio nihilizmo teoretikai/pranašai – dar viena ambivalencija – yra Jacobi, Turgenevas, Dostojevskis, o didžiausias, žinoma, – Nietzsche). Antroji prieiga nihilizmą laiko spekuliatyvios prigimties „įvykiu“, savotiška Niekio (nihil) istorija, prasidedančia jau nuo antikinės Parmenido būties ir nebūties priešstatos, einančia per viduramžių krikščioniškuosius mistikus ir Leibnizą į Heideggerį, kurio mąstyme šiedvi prieigos ypač suartėja.