Padėkliukas KAIP PRADĖTI MEGZTI

Jei imsies mezginio, pradėk nuo vidurio taško. Ten pati širdis ir niekas daugiau. Kur pradžia - viena tyla, dar tik atsivesianti žodį. Nersi akį ir nieko nežinosi. Nersi dar vieną ir dvi, ir (tik) galvosi, kad jau žinai. Imsi sukti ratą, iš tylos užaugs, išsprūs tavo žodžiai. Ratas įsismarkuos, žodžiai nudils, tylai liks daugiau vietos. Ką žinai, to nebežinosi. Ir nutiks, kad pilnatvė sutilps arbatos puodelyje. Su megzta servetėle po juo. Per vidurį. Kur pati širdis ir nieko daugiau.

Minkšto medžio padėkliukai kavos puodeliams ir net mažyčiams arbatinukams lengvai sliuogia stalviršiais, jų viršuje medžio lukštas, o apačioje veltinis. Arbata geriama iš džiaugsmo, kava dėl bičiulystės, o jie kvepia medžiu ir skaidrina dieną! Džiūgauja puodeliai, saugiai nutūpę, taipogi stalai ir plačiosios palangės nušvinta smagiai pasipuošę ir jau anaiptol nebenuogąstauja nuo karščio perkaisią ar nubalsią. Jiems atitaria kiekvienas, kieno tik akis, gražiai žiūrinti, juos užmato. Taip jau yra, nes padėkliukai sukurti iš vieno didelio gerumo kitam dideliam - gėrimo gerumui. Tokiam, kai žmonės vienas kitam nusišypso.