Galapagai

Rašytojo fantasto ir paties Vonneguto literatūrinio alter ego Kilgoro Trouto sūnaus Leono Trouto tolimoje ateityje plevenanti siela, prisiminimais grižta į lemtingus 1986 metus, kai žmoniją ištiko katastrofa: Finansinė ir ekonominė krizė, badas, pasaulinis karas, galiausiai paslaptingas virusas padaręs Žemės moteris nevaisingas.
Kruiziniu laivu į Galapagų salas plaukę keleiviai, tarp kurių – šešios žmogėdrų kankabonų genties našlaitės, pradeda naują etapą žmonijos evoliucijoje. Iš žmogaus su didelėmis smegenimis, kurios buvo jo visų nelaimių ir kančių priežastis, išsivysto naujas žmogus su mažomis smegenimis ir plaukmenimis...
Provokuojantis ir inspiruojantis Kurto Vonneguto romanas – neprilygstamo juodojo jumoro ir satyros meistro pesimistiška improvizacija evoliucijos teorijos tema.

Nuorodos - B R 0 2 B - KV "Šiaurės Atėnai"

Ištraukos:

* * *
Veitas buvo žvejys, o kortelė jaukas, būdas prakalbinti žmones, kad jie vienaip ar kitaip pasakytų tai, ką pasakė Ortizas: „Atleiskite, senjore, bet pastebėjau, kad...“
Veitas viešbutyje užsiregistravo su padirbtu Kanados pasu Vilardo Flemingo pavarde. Sukčiaus amatas jam nepaprastai sekėsi.
Pačiam Ortizui iš negrėsė joks pavojus, tačiau tikrai galėjo grėsti niekieno nelydimai, pasiturinčiai, be vyro, vaikų nebeturėsiančiai moteriškei. Veitas buvo asistavęs ir vedęs septyniolika tokių moterų – po to apšvarinęs jų papuošalų skryneles, seifus ir banko sąskaitas ir dingęs.
Jam sekėsi taip, kad tapo milijonierium, įvairiomis pavardėmis atsidarė taupomąsias sąskaitas visokiuose Šiaurės Amerikos bankuose ir nė karto nė už ką nebuvo suimtas. Kiek žinojo, niekas jo nė nebandė sugauti. Jis spėjo, kad policijai jis vienas iš septyniolikos neištikimų, skirtingomis pavardėmis vyrų, o ne vienintelis užkietėjęs nusikaltėlis, kurio tikroji pavardė – Džeimsas Veitas.
* * *
Dabar sunku patikėti, kad žmonės kada nors galėjo taip nuostabiai kaip Džeimsas Veitas dviveidžiauti – sunku tol, kol sau primenu, jog anuomet beveik kiekvienas suaugęs žmogus turėjo apie tris kilogramus sveriančias smegenis Toks nenormaliai didelis mąstymo aparatas gebėjo sumanyti ir įgyvendinti begales nedorų aferų.
Tad noriu paklausti, nors atsakyti ir nėra kam: ar abejotina, kad trys kilogramai smegenų – tai defektas, dėl kurio žmonių giminės evoliucijai kadaise vos nebuvo padėtas taškas?
Antras klausimas: kas, neskaitant pernelyg išvystytos mūsų nervinės sistemos, gimdė blogybes, kurias anuomet matėme ir girdėjome visur kur pasisuksi?
Atsakau: niekas kitas. Planeta buvo nekaltų nekalčiausia, išskyrus tas didžiules didžiules smegenis.
3
„Eldorado“ viešbutis buvo naujutėlaitis penkiaaukštis neapdailintų cemento blokų pastatas turistams. Proporcijomis ir visa išvaizda priminė įstiklintą knygų spintą, aukštą, plačią ir negilią. Kiekvieno miegamojo viena siena, visa iš stiklo, išėjo į vakarus – į uostą gilios grimzlės laivams, išsibarsčiusiems deltoje už trijų kilometrų.
Praeityje uoste virė prekyba, laivai iš visos planetos pristatydavo mėsą, grūdus, vaisius, automobilius, drabužius, mašinas, namų apyvokos reikmenis ir taip toliau, o mainais išgabendavo Ekvadoro kavą, kakavą, cukrų, benziną, auksą bei indėnų meno dalykus ir amatininkų dirbinius, įskaitant panamas – skrybėles, kurios visados buvo gaunamos ne iš Panamos, o iš Ekvadoro.
Tačiau dabar, kai Džeimsas Veitas sėdėjo bare, glostydamas stiklinę su romo ir kokakolos kokteiliu, uoste stovėjo tik du laivai. Veitas, tiesą sakant, nebuvo girtuoklis, kadangi pragyveno iš proto ir negalėjo leisti, kad alkoholis subtiliuose didžiojo kaukolės kompiuterio laideliuose padarytų trumpąjį jungimą. Gėrimas jam buvo teatrinis rekvizitas – kaip ir kortelė su kaina ant juokingų jo marškinių.
Ne jam buvo spręsti, ar padėtis uoste normali, ar ne. Vos prieš porą dienų jis ir girdėti nebuvo girdėjęs apie Gvajakilį ir iki šiol nė karto nebuvo buvęs žemiau ekvatoriaus. Jo akimis, „Eldoradas“ niekuo nesiskyrė nuo kitų beveidžių viešbučių, kuriuose slėpdavosi praeityje – Mūs Džo (Saskačevano provincijoje), San Ignacijuje (Meksikoje), Votervlyte (Niujorko valstijoje) ir taip toliau, ir taip toliau.
Miestą, kuriame dabar buvo atsidūręs, pasirinko iš Niujorko Kenedžio tarptautinio oro uosto tvarkaraščio. Buvo ką tik nuskurdinęs ir pametęs septynioliktą žmoną – septyniasdešimtmetę našlę iš Skokio (Ilinojaus valstijoje), visai prie pat Čikagos. Gvajakilis jam pasirodė būsianti paskutinė vieta, kur ji sumanytų jo ieškoti.
Moteriškė buvo tokia negraži ir kvaila, kad ko gera verčiau būtų negimus. Ir vis dėlto ji ištekėjo už antro vyro – Veito.
Bet ir „Eldorade“ jis neketino ilgai užsibūti, nes iš kelionių agento vestibiulyje nusipirko bilietą į „šimtmečio gamtinį kruizą“. Buvo gerokai po pietų, lauke karšta kaip pekloj. Vėjo nė kvapo, tačiau Veitui jautėsi ramus – jis viešbučio viduje, veikia oro kondicionieriai, be to, netrukus jis iš čia dings. Pagal planą jo laivas „Bahia de Darwin“ turėjo išplaukti jau rytoj vidurdienį, tai yra 1986 metų lapkričio 28 dieną, penktadienį,  prieš milijoną metų.