Oranžinė princesė. Julijos Timošenko paslaptis. Padidinti

Oranžinė princesė. Julijos Timošenko paslaptis.

Nauja prekė

  • Autoriai Dmitrij Popov, Ilja Milštein
  • rusų kalbos vertė Irena Potašenko
  • Formatas (mm) 145x220
  • Įrišimas kietas
  • Psl. 328
  • ISBN 955-640-15-4
  • Leidimo metai 2006
  • Leidykla „Kitos knygos"

Smulkiau

Charakteristikos

ISBN / EAN955-640-15-4
AutoriusDmitrij Popov, Ilja Milštein
Leidimo metai2006
Įrišimaskietas
Psl.328
Formatas (mm)145x220
Leidykla„Kitos knygos"
rusų kalbos vertė Irena Potašenko

Apie prekę

„Timošenko mitas“ jungia tiesą ir melą, magnetizuojantį moteriškumą, erotinį susijaudinimą, pinigų kvapą, apkerėtų žurnalistų fantazijas, priešų paskalas ir publikos anekdotus. Ji įkūnija Ukrainos nacionalinę idėją, pasipriešinimą Rusijai, kartu populizmą ir utopiją. Julija Timošenko tapo „Oranžinės revoliucijos“ ikona.

„Oranžinė princesė“ gimė ir užaugo Dniepropetrovske. Iš karinės pramonės monstrų prikimšto miesto „chruščiovkų“ Julija Timošenko pradeda savo svaiginantį skrydį: Perestroika, komjaunuoliškas verslas, pirmasis milijonas. Nafta ir dujos, politika ir dar didesni pinigai. Kalėjimas ir „Oranžinė revoliucija“.

Julija Timošenko susikūrė pop kultūros stabo įvaizdį. Jos suknelių ir šukuosenų stiliaus aptarimai žiniasklaidoje dažnai gožia įvykius ir politines programas. Julijos Timošenko politinė biografija – postsovietinio pasaulio „spindesys ir skurdas“, postsovietinės politikos fatališka diagnozė.

Ištraukos

Kalbama, kad jos neapykanta prezidentui šiek tiek patologiška. Ji iš tikrųjų nekenčia Kučmos – jo niūriai nukarusios nosies, arti viena kitos sutupdytų gudrių akučių ir retų purvino atspalvio raudonų plaukų kuokštų. Tai nenormalu? Anaiptol ne, tai visiškai natūrali neapykanta priešui. Ji nekenčia jo polinkio girtauti, jo gudravimų, niekad nepralaiminčio preferanso lošėjo intrigų, godumo siekiant gauti kuo daugiau kyšių, smulkmeniškumo, pavydo svetimai sėkmei.
Kita vertus, ne Kučma čia svarbiausia, o jo sukurta sistema. Ko vertos jau vien pirtys, kurias sprendžiantieji Ukrainos likimą tarpusavyje vadina „arklidėmis“! Jose priimami, galima sakyti, visi svarbiausi valstybės sprendimai. Už kiekvieno iš jų – nešvarūs pinigai, kurie ir plaunami pirtyse. Ji nekenčia šių įstaigų, kuriose seni, išpurtę nuogi vyrai sprendžia šalies likimą. O jai kelias į prakaituotą vyrišką valdžios užkulisį užkirstas visiems laikams. Laimei.
Beje, galutinis sprendimas dėl jos arešto taip pat buvo priimtas vienoje iš tokių prezidento „arklidžių“.
Tartis su Kučma negalima. Ir neapykanta jo gudrioms akutėms čia niekuo dėta. Valdžia ir pinigai sudarė kraujomaišišką santuoką. Verslas ir politika Ukrainoje tapo išsigimusiais Siamo dvyniais. Valdžia tapo kapitalu, o kapitalas – valdžia. Valdžia padeda kapitalui gimdyti naują pelną, o kapitalas gimdo valdžią. Kučmos sistema patologiška. Ją pagydyti gali tik chirurginė operacija – bet kuri kita terapija bejėgė. Galutinai tai paaiškėjo prieš porą mėnesių, Kijeve įsiplieskus vietiniam Votergeito skandalui.
Kučma mano, kad ji keršija jam, įsitraukdama į „Gongadzės bylą“. Taip, žinoma, keršija. Už kalinamą vyrą, sugriautą verslą, už tai, kad išvyta iš vyriausybės. Tik veltui jis galvoja, kad ji šitą skandalą pradėjo pati. Skandalas – žinomo žurnalisto dingimas ir jo žūtis. Skandalas – garso įrašai, kuriuose prezidentas, plūsdamasis kaip vežikas, reikalauja susidoroti su žurnalistu. Bet su šiais įrašais ji nėra niekaip susijusi, o kas prie to prikišo nagus, reikia teirautis arba Kijevo specialiųjų tarnybų, arba Maskvos. Jos padėtį užimantis politikas tiesiog negali nereaguoti, kai nužudomas žurnalistas, o valstybės galva nužudymo išvakarėse išvadina jį paskutiniais žodžiais ir reikalauja, kad pavaldiniai su juo „išsiaiškintų“. Įrašai nepadirbti, Leonido Danilovičiaus balsas autentiškas, Georgijaus Gongadzės lavonas, rastas be galvos miške, tikras. Dėl ko turėtų įsižeisti prezidentas Kučma?
Visas politinis elitas dabar stato savo sumas. Kai kas stato už Kučmą, vildamasis, kad šis išsisuks iš bėdos. Tačiau ji instinktyviai jaučia, kad Kučma pasmerktas. Intuicija retai ją apgauna.
Niekas nesiginčija, galima buvo išvengti kalėjimo, pabėgti į užsienį, kaip pabėgo buvęs jos globėjas Pavelas Lazarenko. Lygiai prieš dvejus metus, 1999 m. vasario mėnesį, Lazarenko išskrido iš šalies kompanijos „Avia“, kuri tuo metu priklausė jai, lėktuvu. Ji daugiau nieko negalėjo jam padėti. Be to, ir nenorėjo. Širdyje ji seniai apsisprendė, kad emigruoti jai nepriimtina. Tegu išvyksta Kučma.
Taigi kalėjimas – vienintelė teisinga išeitis…
Moteris kalėjimo kameroje vardu Julija Timošenko. Ji turi dar daugybę vardų – Ukrainoje nėra ir niekada nebuvo nė vieno politiko arba verslininko, kuriam žurnalistai būtų tiek daug jų sugalvoję. „Dujų princesė“ – dešimtojo dešimtmečio pradžioje, fantastinio verslo klestėjimo laikotarpiu. Paskui „Žana d’Ark“ – kai ji vesdavo į gatves protestuoti prieš Kučmą tūkstantines demonstrantų minias. Dar – „Ledi JU“ – pagal analogiją su princese Diana. Beje, 1997 m. žuvusi princesė Diana – beveik jos vienmetė. Metais jaunesnė. Ta pati karta.

Atsiliepimai

Parašyti atsiliepimą

Oranžinė princesė. Julijos Timošenko paslaptis.

Oranžinė princesė. Julijos Timošenko paslaptis.

  • Autoriai Dmitrij Popov, Ilja Milštein
  • rusų kalbos vertė Irena Potašenko
  • Formatas (mm) 145x220
  • Įrišimas kietas
  • Psl. 328
  • ISBN 955-640-15-4
  • Leidimo metai 2006
  • Leidykla „Kitos knygos"

30 kitos prekės toje pačioje kategorijoje: