Politinės minties enciklopedija Padidinti

Politinės minties enciklopedija

Nauja prekė

  • Atsakingasis redaktorius David Miller
  • Iš anglų kalbos vertė Algirdas Degutis, Elena Macevičiūtė
  • Formatas (mm) 170x240
  • Įrišimas kietas
  • Psl. 655
  • ISBN 5-417-00854-0
  • Leidimo metai 2005
  • Leidykla „Mintis"

Smulkiau

14,20 € su PVM

Charakteristikos

ISBN / EAN5-417-00854-0
Leidimo metai2005
Įrišimaskietas
Psl.655
Formatas (mm)170x240
Leidykla„Mintis"
anglų kalbos vertė Algirdas Degutis, Elena Macevičiūtė

Apie prekę

Paskutiniai tiražo egzemplioriai. Knygų viršeliai gali turėti įbrėžimų ar kitų pažeidimų, knygos bloko šonai gali būti šiek tiek ištepti.

Politinės minties tyrėjui (ir profesionalui, ir mėgėjui) ši Enciklopedija bus patikimas vadovas po pagrindines idėjas ir doktrinas, darančias poveikį šiuolaikiniam pasauliui. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=7060505 

Šioje enciklopedijoje aptariamos svarbiausių praeities ir dabarties politinių teoretikų idėjos, taip pat istorinė politinės minties raida. Daugiausia dėmesio skiriama Vakarų politinės minties tradicijai, tačiau pateikiama apžvalginių straipsnių ir apie kinų, indų bei islamo politinę mintį. Tai padės skaitytojui susipažinti su šiomis nevakarietiškomis tradicijomis.
Vis dėlto nėra siekiama jų išsamiai aptarti. Aptariamos tik tos filosofų, istorikų, teisininkų, ekonomistų ir sociologų idėjos, kurios tiesiogiai prisidėjo prie politinių diskusijų raidos.
Pernelyg neišsiplečiama rašant ir apie mąstytojus, be to, pateikiama daug apžvalginių straipsnių, kuriuose aptariami svarbiausi politinės minties laikotarpiai (pavyzdžiui, graikų, Renesanso) ir tradicijos (pavyzdžiui, liberalizmo, marksizmo); šiuose straipsniuose minimoms mažiau reikšmingoms asmenybėms skiriama po keletą eilučių ir pateikiama nuorodų į kitus straipsnius.
Nebūta ir užmojo pateikti išsamią šiuolaikinių politinių institucijų apžvalgą, nes tam yra skirta Blackwell politinių institucijų enciklopedija.

Politinių idėjų aprašymas jau yra iš dalies politika. Šios knygos politika buvo pasirinkti geriausią kiekvienos temos mokovą nepaisant akademinės ar politinės jo priklausomybės ir nenustatant jokių apribojimų metodologijai. Leidėjai tikisi, kad rezultatas yra autoritetingų, o ne nuobodžių ar stereotipinių straipsnių rinkinys. Tačiau atidus skaitytojas netruks suvokti, kad tik nedaugelį politinių idėjų galima paprastai ir aiškiai apibrėžti, be to, kad nėra neginčijamų politinių mąstytojų veikalų interpretacijų.
Politinės minties sritis nėra patogi tiems, kurie mano, kad kiekvienas klausimas turi turėti vienintelį teisingą atsakymą.
Jei, be informatyvumo, mums pavyko bent iš dalies atskleisti politinio mąstymo atvirumą, jausimės dvigubai patenkinti.

Sudarytojų pastabos:

1. Svarbu naudotis kryžminių nuorodų sistema. Kiekviename straipsnyje didžiosiomis raidėmis spausdinti žodžiai nurodo kitus straipsnius, kuriuose galima rasti daugiau informacijos. Rodyklėje pateikiamos nuorodos į asmenį arba dalyką.

2. Po kiekvieno straipsnio pateikiamas literatūros sąrašas, kuriame nurodomi straipsnyje aptariamų tekstų šiuolaikiniai angliški ir lietuviški vertimai (jeigu jie yra), taip pat antrinė literatūra. Tolesnėms studijoms labiausiai tinkantys tekstai žymimi ženklu R.

3. Kai straipsnyje aptariamas tam tikras tekstas, skliaustuose nurodoma pirmo jo leidimo data (kartais, kai tekstas ilgą laiką buvo nespausdintas, pateikiama jo parašymo data). Tekstai, kurie nurodomi tik literatūros sąrašuose ir nėra minimi kitur, nurodomi su pirmo leidimo data (jeigu ji skiriasi nuo cituojamo leidimo datos) skliaustuose po pavadinimo.

4. Citatų šaltiniai paprastai pateikiami nurodant autorių ir puslapio numerį; visa metrika pateikiama literatūros sąraše. Jei sąraše yra daugiau nei vienas to paties autoriaus darbas, nuorodose siekiant išvengti neaiškumų vartojamas sutrumpintas jo pavadinimas.

 

Trumpa ištrauka:

Autoritetas. Šiuo metu politikoje ir teisėje autoritetas paprastai suprantamas kaip teisė atlikti kokį nors veiksmą, įskaitant teisę leisti įstatymus ir visas smulkesnes su valdymu susijusias teises. Jį reikia skirti nuo GALIOS, kuri suprantama kaip galimybė priversti paklusti. Ši autoriteto koncepcija ilgai buvo intensyvių ir nesibaigiančių ginčų tema, nes ji tuoj pat iškelia, pirma, POLITINĖS PAREIGOS, antra, individo laisvės, teisių ir autonomijos problemas. Tačiau netgi politikoje tai ne vienintelė šios daugialypės sąvokos reikšmė, o siekiant ją išsamiai paaiškinti, reikia nagrinėti su ja susijusių asmenų tarpusavio santykius.
Iš pradžių reikia skirti du autoriteto santykių aiškinimo požiūrius. Pirmasis yra platus ir lankstus, vyraujantis šiuolaikiniuose socialiniuose moksluose. Šiuo požiūriu autoritetas nurodo bet kokią valdžios ar socialinės kontrolės sistemą, kurią jos nariai laiko teisėta. Šiuo atveju toks susitarimas vadinamas autoritetingu ne norint pabrėžti būdingą valdymo būdą, o nurodyti konkretų žmonių požiūrį į priklausomybės formą, kuriai jie paklūsta, kad ir kokia ji būtų. Šiuo požiūriu autoritetą galima aiškinti kaip universalų reiškinį, kuris atsiranda bei gyvuoja kartu su organizuota visuomene ir apima radikaliai skirtingus santykių tipus. Įtakingiausią tokio aiškinimo variantą sukūrė Maxas WEBERis, pateikęs išsamią „dominavimo sistemų“ klasifikaciją. Tai plačiai vartojama charizmatinio, tradicinio ir teisinio-racionalaus autoritetų sistemų tipologija.
Antrasis, priešingas pirmajam ir siauresnis, autoriteto aiškinimo būdas padarė didelį poveikį Vakarų teisei ir politinei filoso fijai, ypač teorijoms apie modernios valstybės atsiradimą ir ypatingą pobūdį. Šiuo atveju autoriteto sąvoka vartojama valdovo ir valdinių galbūt naujų santykių išskirtinei prigimčiai apibrėžti, atskirti juos nuo kitų santykių, su kuriais šie dažnai painiojami. Šį būdą glaustai nusako gerai žinomas Hannah ARENDT teiginys: „Jei autoritetą išvis bandysime apibrėžti, turėsime jį griežtai priešpriešinti ir jėga paremtai prievartai, ir argumentais paremtam įtikinėjimui“.
Ypatingą tokio autoriteto aiškinimo pobūdį rodo autoriteto termino vartojimas kalboje aptariant žmonių reikalus. Žodžio „autoritetas“ ir jam giminiškų žodžių „autorius“, „autentiškas“, „autoritetingas“, „autorizuoti“ ir t. t. istorija Vakarų pasaulyje yra sudėtinga: nuo Senovės Romos auctor ir auctoritas buvo vartojami ne tik politikoje ir teisėje, pamažu jie pradėti vartoti daugybėje veiklos ir reikalų tvarkymo sričių, tarp jų religijoje, švietime, šeimoje, o dabar jie vartojami ir versle; kur tik šie žodžiai prigijo, ten turėjo įrodyti arba paneigti būdingą reikalavimų kitų elgesiui arba įsitikinimams tipą. Sakoma, kad daugelis skirtingų išraiškos formų yra autoritetingos: tikėjimai, doktrinos, nuomonės, testamentai ir knygos (tokios kaip Biblija), nes jos sukelia tokias reakcijas, kurios suvokiamos kaip įsitikinimai, tikėjimas arba pasitikėjimas; kitos formos, tokios kaip įstatymai, konstitucijos, teismo sprendimai, įsakymai ir kiti nurodymai, vartojamos elgesiui reguliuoti. Savo ruožtu autoritetas buvo priskiriamas įvairiems persona: įstatymų leidėjams ir kūrėjams, teisėjams ir valdininkams, tėvams ir mokytojams, ekspertams, intelektualams, dvasininkams, pranašams ir kitiems tarpininkams. Teigiama, jog autoritetas šiems įvairiems veikėjams suteikiamas tam, kad jie jį turėtų ar naudotųsi, būtų valdžioje arba taptų kurio nors dalyko autoritetais, autoritetingai veiktų ar kalbėtų. Autoritetas, kurį jie turi ar į kurį pretenduoja, gali būti pripažįstamas, suteikiamas, paneigiamas, tikrinamas; jam paklūstama, jo vengiama, iš jo šaipomasi, jis prarandamas.
Šio diskurso painumas akivaizdus, o norint išsamiai apibūdinti autoritetą, reikia išnagrinėti aibę reikšmingų skirtumų ir panašumų, pastebėtų šioje įvairovėje. Vis dėlto galima teigti, kad juos sieja pagrindinė tema, o vienas iš dėmesio sutelkimo į autoriteto kalbą privalumų yra priminimas, kad susiduriame su ypatingu komunikacijos santykiu tarp kalbėtojo, jo kalbėjimo būdo bei klausytojo ir jo reakcijos. Išdrįsime pateikti tokį apytikrį apibrėžimą: klausytojas pripažįsta žodžius autoritetingais, jei supranta, kad jų reikia besąlygiškai paisyti ne dėl to, kad jis pats ištyrė ir įvertino priežastis bei argumentus, o dėl to, kad juos pasako ypatingas kalbėtojas, kuris pripažįstamas kaip žmogus dėl tam tikrų savo savybių, išskiriančių jį iš kitų, galintis duoti atsakymą.
Taigi autoritetas yra santykinė sąvoka. „Šventojo Rašto autoriteto“, „Bažnyčios autoriteto“, „tėvų autoriteto“, „suvažiavimo autoriteto“ ir t. t. reikšmė atsiranda iš ypatingos sąsajos tarp keturių elementų: autoriaus, kalbėjimo, klausytojo, atsakymo. Be to, šis komunikacinis santykis skiriasi nuo kitų: jis kitoks nei visų rūšių prievartiniai santykiai, nes ištikimybės reikalavimas priklauso nuo kalbėtojo aprioriškai patvirtinto autentiškumo, o ne nuo vėlesnės jo galios daryti nepageidautiną poveikį; jis skiriasi nuo įtikinėjimo ir patarimo santykių, nes reikalavimas negrindžiamas argumentais, kuriais siekiama išgauti klausytojo pritarimą įrodinėjant, kad jis pats pageidauja to, ko iš jo yra reikalaujama.
Autoriteto sąvoka turi vidinę struktūrą. Politinio autoriteto sistema gali egzistuoti tik jei esantieji jo jurisdikcijoje nebando savo paklusimo autoritetui grįsti savo nuomone apie įstatymo tinkamumą. Kaip rašoma Josepho Razo išraiškingoje analizėje, autoritetingas valdžios veiksmas yra „išimtinė veiksmo priežastis“. Ten, kur valdymas įgyja autoritetingo kalbėjimo formą, įmanoma valdyti negavus pirminio pritarimo tam tikriems įstatymo privalumams.
Apie autoritetą pateikiama literatūra atskleidžia nesuderinamas, dažnai iš esmės dviprasmiškas formuluotes apie tai, ką tiksliai leidžia ar draudžia paklusnumo autoritetui elementas. Kai kuriems jis reiškia tiesiog teisės elgtis savo nuožiūra atsisakymą, todėl atitinka nepritarimą nurodymams; šiuo atveju autoritetas numato „pritarimą be pasitikėjimo“, ir SPINOZA vartojo tokią autoriteto sampratą, siekdamas suderinti politinę ištikimybę ir laisvę filosofuoti; apie tai rašoma jo Teologijos ir politikos traktate (Theologico-political Treatise; 1670). Kiti (pvz., COMTE’as) manė, kad autoritetas reikalauja atsisakyti „kritinės minties“ dėl tikėjimo arba susitapatinimo su autoriteto nuomone, todėl reikalaujamas įsipareigojimas autoritetui „neigiamos filosofijos“ egzistavimą visuomenėje paverčia nelegalia veikla. Iš tikrųjų daugelis darbų apie autoritetą nesiūlo tokių griežtų alternatyvų, kaip atrodytų iš ankstesnių pastabų. Ironiška, kad net toje literatūroje, kurioje daugiausia kalbama apie autoriteto ir autonomijos suderinamumą, atrodo, pamirštama arba nutylima tai, kas svarbiausia politiniam įsipareigojimui.
Autoritetingas susitarimas gali egzistuoti tik tuo atveju, jei yra viešas ir pripažintas autentiškumo patvirtinimo kriterijus arba „pripažinimo taisyklė“, nustatanti, kaip pažinti asmenis, kurie turi teisę būti autoritetais. Tačiau dauguma jaučia, kad kabinete sėdinčio asmens pagal nustatytas konstitucines procedūras padarytas sprendimas yra nesvari išskirtinė priežastis veikti, jei tas asmuo nėra ir to dalyko autoritetas arba jo sprendimu negalima pasitikėti kaip išreiškiančiu visos bendruomenės vertybes. Taip intelektinis autoritetas tampa politinio autoriteto prototipu, o rašytojai dažnai gina politinį autoritetą, remdamiesi „ekspertų autoriteto“ arba „episteminio autoriteto“ pavyzdžiais, taip įtikindami save, kad politinis autoritetas turi būti grindžiamas tobulesniu pažinimu, įžvalga arba patirtimi, arba ribota prieiga prie tiesos apie tinkamus visuomenės organizavimo būdus. Šis aiškinimo būdas savo ruožtu privertė daugelį rašančių apie autoritetą pasmerkti formalias teisines autoriteto koncepcijas kaip „iškreiptas“; taip darė Gadameris, puldamas Spinozą ir „Švietimo epochą“ už tai, jog šie nepripažino, kad „asmenų autoritetas iš esmės remiasi pripažinimu ir žinojimu – būtent žinojimu, jog kito sprendimai ir įžvalga geresni negu savieji, ir dėl šios priežasties jo sprendimams atiduodama pirmenybė, t. y. prioritetas prieš savuosius.“ (Truth and method, p. 248). Ta pati prielaida atpažįstama teiginyje, kad autoriteto idėja turi išnykti iš šiuolaikinio pasaulio, nes epistemologines prielaidas, galbūt reikalingas kiekvienai tikrai politinio autoriteto sistemai, diskreditavo šiuolaikinis skepticizmas.
Daugiausia sunkumų kelia tai, kad autoriteto sąvoka, nors turi esminių bruožų, nėra pastovi; jos kitimas priklauso konkrečioje teorijoje arba ideologijoje, nagrinėjančioje platesnius žmogaus lemties ir prigimtiems klausimus, jai skirtos svarbos. Pavyzdžiui, klausimas apie pobūdį įsipareigojimo, kurio iš tikrųjų gali reikėti politiniam autoritetui, pateikia klausimą apie autoriteto atsiradimo pagrindą, dėl kurio jis pripažįstamas teisėtu. Kai politinis autoritetas grindžiamas tobulesniu pažinimu arba ribota prieiga prie tiesos, asmuo negali paklusti autoritetui ir tuo pat metu suvokti save kaip galintį ar įgaliotą daryti sprendi-mus lygiais pagrindais su autoriteto turėtoju. Bet jei autoritetas atskiriamas nuo tiesos reikalavimų ir grindžiamas įgaliojimais tų, kurie bus jam pavaldūs, nesuderinamumo tarp autoriteto pripažinimo ir nepriklausomų sprendimų formulavimo iš esmės nelieka. Šiuo požiūriu autoriteto sampratą istorijoje iš esmės pakeitė tokie filosofai kaip HOBBESas ir SPINOZA, kurie aiškino autoritetą kaip žmogaus išmonę, kurią turi pripažinti visi jos dalyviai, kai kyla politinė ir religinė krizė. Tačiau politinėje ir intelektinėje aplinkoje visada buvo jaučiamas didelis nepasitenkinimas tokia politine filosofija, todėl autoriteto sąvoka pagaliau atsidavė įvairių doktrinų spaudimui ir tapo lanksti, taip atverdama kelią Maxo Weberio mintims net „šiuolaikiniame“ pasaulyje. RBF

Literatūra
Arendt, H.: Kas yra valdžia // Tarp praeities ir ateities: aštuoni politinės filosofijos etiudai, vertė A. Šliogeris. Vilnius: Aidai, 1995.
Flathman, R.: The Practice of Political Authority: Authority and the Authoritative. Chicago: University of Chicago Press, 1980.
Friedrich, C. J. ed.: Nomos I: Authority. Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1958.
Gadamer, H.-G.: Truth and Method. New York: Continuum, 1982.
Hobbes, T.: Leviatanas, vertė K. Rastenis. Vilnius: Pradai, 1999.
Oakeshott, M.: On Human Conduct. London: Clarendon Press, 1975.
Ra, J.: The Authority of Law. Oxford: Clarendon Press, 1979.
Spinoza, B.: Theologico-political Treatise (1670). In The Chief Works of Benedict de Spinoza, vol. I, ed. R. H. M. Elwes. New York: Dover, 1951.
Watt, E. D.: Authority. London: Croom Helm, 1982.
Weber, M.: The Theory of Social and Economic Organization (1922), trans. A. R. Henderson and T. Parsons. New York: Macmillan, 1947.
Wolff, R. P.: In Defense of Anarchism. New York: Harper & Row, 1970.

Eurokomunizmas – žodis, atsiradęs kontaminacijos būdu, vartojamas šiuolaikinių komunistų partijų, veikiančių Vakarų Europai būdingose atvirose demokratinėse sistemose, evoliucijos procesui apibūdinti. Aštuntojo XX a. dešimtmečio pabaigoje jis daugelį paskatino imtis rimtos analizės, kurios išvada buvo tokia: tai netikslus, o iš tikrųjų, matyt, nenaudingas terminas, kuris vis dėlto apibūdina labai svarbų reiškinį. „Reformų komunizmas“ negali jo pakeisti, nes turi per daug konotacijų su Rytų Europa. Jei eurokomunizmas turėjo kokį nors steigiamąjį manifestą, tai buvo 1977 m. kovo mėn. Madride Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos komunistų partijų pasirašyta deklaracija; tačiau vėliau kiekviena jų ėjo savo keliu, ir devintajame XX a. dešimtmetyje reiškinys atrodė mažiau svarbus politiškai, tačiau, antra vertus, turintis platesnį pagrindą ir gilesnes istorines šaknis negu atsitiktinė jį apibūdinančio termino kilmė.
Eurokomunizmo pradžią galima įvairiai datuoti: nuo Palmiro Togliatti’o spekuliacijų apie policentrizmą šeštajame XX a. dešimtmetyje Italijos partijoje; nuo Prancūzijos partijos nuogąstavimų dėl Sovietų Sąjungos veiksmų Čekoslovakijoje 1968 m. ir per Portugalijos revoliuciją 1974 m.; nuo Ispanijos partijos skilimų septintojo XX a. dešimtmečio viduryje ir jos išėjimo iš pogrindžio po Franco mirties. Eurokomunizmą apibūdinantys bruožai – nepritarimas Maskvai, ypač užsienio politikos klausimais, kaip antai Prahos pavasaris, įsiveržimas į Afganistaną, Solidarumo uždraudimas ideologinės heterodoksijos priemonėmis, vidinės partijos reformos buvo matomi visose Vakarų Europos ir Viduržemio jūros valstybių partijose. Britanijoje, Ispanijoje, Australijoje, Suomijoje ir Graikijoje šie pokyčiai arba suskaldė partijas, arba pabrėžė egzistuojančius pasidalijimus. iktai Portugalijoje ir Kipre jos išsilaikė nepraradusios pernelyg daug narių bei rinkėjų paramos.
Neskaitant trumpo Santiago Carrillo pareiškimo 1976 m. nėra jokio klasikinio teksto, kuriame būtų išdėstyti eurokomunizmo principai. Eurokomunizmą domina reforma, o ne reformizmas. Pagrindinis jo teiginys yra toks: monopolijos sąlygomis kapitalizmo galia koncentruojama nedaugelio rankose, todėl šiuolaikinių Vakarų valstybių negalima apibūdinti leninizmo terminais. Daroma prielaida, kad šios valstybės patiria krizę, todėl ne tik darbininkų klasė, bet ir buržuazija, profesinės grupės ir net teisės bei tvarkos palaikytojai – visos šios grupės yra suinteresuotos reforma.
Aljansai, kuriuose komunistų partijos vaidins pagrindinius vaidmenis, tačiau nebus vieninteliai darbininkų klasės atstovai, veiks demokratiškai ir nesmurtiniu būdu pagal GRAMSCI pozicinio karo nurodymus. Numatomas ilgas pereinamasis laikotarpis, o ne revoliucija; demokratija bus plečiama nesigriebiant proletariato diktatūros. Tokie aljansai laipsniškai atims valdžią iš suirusios valdančiosios klasės.
Nors komunistų partija išliks avangardinė, bent jau pereinamuoju laikotarpiu ji dalysis valdžia su socialdemokratais ir kitais. Eurokomunizmas numato didesnį partijos narių dalyvavimą ir mažesnį demokratinio centralizmo taikymą partijos viduje. Jungtiniai kairiųjų partijų veiksmai, peržengiantys valstybių sienas, paskatins nusiginkluoti visos Europos mastu, sukurs laisvesnę erdvę tarp supervalstybių ir glaudesnius ryšius su trečiuoju pasauliu. Eurokomunizmas taip pat sukurs naujo tipo tarptautinį komunistinį judėjimą, kuriam būdinga autonomija ir tarpusavio pagarba ir kuriame Sovietų Sąjunga jau nedominuos.
Istoriškai eurokomunizmas apėmė nacionalinių kelių į socializmą paieškas, kurių prireikė, kai komunistų partijos nuo šaltojo karo izoliacijos perėjo prie darbo egzistuojančioje politinėje sistemoje. Tačiau sektantizmas neišnyko, o didelės partijos narių grupės nenustojo ginti sovietinio modelio kaip pagrindinio veiksmų principo; reformatoriai dažniausiai vadovavo iš viršaus ir pamažu įgijo daugumos paramą tiktai aštuntojo XX a. dešimtmečio pradžioje. Kai kuriose partijose, kaip antai Italijos ir Ispanijos, kilo smarkūs ginčai dėl jų ir sovietų istorijos; Prancūzijoje ir Portugalijoje ši tendencija neturėjo tokio poveikio, nors tam tikru metu Prancūzijos partija atsisakė „proletariato diktatūros“ teorijos. Apskritai kiekviena iš jų teorinę tarptautinio komunistinio judėjimo analizę grindė praktiškais savo partijos santykiais su Maskva, Pekinu bei kitais centrais, tokiais kaip Belgradas ir Hanojus. Kartkartėmis kritinė kalba pereidavo į smerkimą: Carrillo turbūt buvo atviriausias, tačiau sovietų vadovai atsakydavo taip pat energingai ir dažnai padrąsindavo ortodoksaliąsias mažumas priešintis vadinamajam reformizmui.
Vidaus politikoje komunistų partijos vis labiau identifikavo save su valdymo procesais, nes besivaržydamos rinkimuose tapo kandidatėmis į parlamentinę valdžią. Taip jos įsitraukė į valdžios pakaitalo vaidmenį ir sąjungininkų arba bendros platformos su socialistinėmis partijomis paieškas, nors visaip stengėsi iš jų išsiskirti. Prancūzijoje po suktų derybų santykiai nutrūko dėl bendros programos sąlygų, o tai galėjo būti Kairiųjų sąjungos pralaimėjimo 1978 m. rinkimuose priežastis. Kai 1981 m. prezidentas Mitterand’as skyrė vyriausybę, komunistai gavo tik keturis postus, o vėliau pasitraukė protestuodami prieš griežtas priemones. Po dvejus metus trukusios sąjungos su valdančiąja krikščionių demokratų dauguma patirties 1977 m. Italijos partija pagaliau buvo išstumta į opoziciją, kur ji nepatogiai laviravo tarp bandymų rasti bendrą kalbą su socialistais ir jų pozicijų kritikos. Su panašia dilema susidūrė ir Portugalijos partija.
Eurokomunizmo terminu apibūdinamas nuolatinis istorinis procesas, kuris nevienodai sparčiai vyko Europos komunistų partijose už buvusios sovietų įtakos srities. KM
Literatūra
Boggs, C. and Plotke, D.: The Politics of Eurocommunism. London: Macmillan, 1980.
Carrillo, S.: Eurocommunism and the State, trans. N. Green and A. M. Elliott. London: Lawrence & Wishart, 1977.
Childs, D. H. ed.: The Changing Face of Western Communism. London: Croom Helm, 1980.
Machin, H. ed.: National Communism in Western Europe. London and New York: Methuen, 1983.
Middlemas, K.: Power and the Party: Changing Faces of Communism since 1968. London: Deutsch, 1980.
Tökes, R. ed.: Eurocommunism and Détente. Oxford: Martin Robertson, 1979.
Urban, G. ed.: Eurocommunism: its Roots and Future in Italy and Elsewhere. London: Temple Smith, 1978.

Merkantilizmas – idėjos bei jomis grindžiamos politinės priemonės, kurios rėmėsi XVII–XVIII a. Europoje įsivyravusia ekonomine prekybos balanso doktrina. Thomasas Munas (1571–1641) šią doktrinos esmę suformulavo savo veikale Anglijos praturtėjimas iš užsienio prekybos (England’s Treasure by Foreign Trade; 1664): „Visai paprastas mūsų turtėjimo ir aukso atsargų didinimo būdas yra prekyba su užsieniu, kur dera laikytis šios taisyklės: užsieniečiams turime kasmet parduoti prekių už didesnę vertę nei vertos mūsų suvartojamos jų prekės“. Kadangi turto ištekliai pasaulyje riboti, ekonominė veikla neišvengiamai susijusi su konfliktu – viena šalis praranda tai, ką laimi kita. Panašiai kaip nesutaikomais buvo laikomi skirtingų šalių nacionaliniai interesai, merkantilistai potencialiai nesutaikomais laikė tam tikros šalies nacionalinius ir privačius interesus šalies viduje. Valstybių ir individų savanaudiškumo bei ekonominio gyvenimo reglamentavimo būtinybės pabrėžimas yra būdingosios merkantilistinės minties nuostato. Du tarpusavyje susijusius merkantilizmo tikslus – šalies galios stiprinimą ir jos turtinimą – reikėtų aiškinti nepamirštant intensyvių tarptautinių varžybų, kurios buvo būdingos XVII amžiui.
Siekdami teigiamo prekybos balanso merkantilistai reikalavo, kad valstybė įvairiomis nuolaidomis skatintų prekių išvežimą ir muitais stabdytų jų įvežimą. Jiems atrodė, kad ribodama pigių žaliavų įvežimą ir skatindama galutinių produktų išvežimą valstybė gali pasiekti teigiamą prekybos balansą. Su šia politika sietinos pastangos įsigyti kolonijų, šalies pramonės protegavimo priemonės, monopolinių teisių teikimas prekybos bendrovėms, laivininkystės kontrolės priemonės (pvz., Navigacijos įstatymas Anglijoje). Siekiant išlaikyti konkurencingą šalies prekių kainą pasaulinėje rinkoje dažnai buvo rekomenduojama mažinti atlyginimą už darbą. Merkantilizmo teoretikai taip pat propagavo gyventojų gausinimo priemones. Be Muno, svarbūs šios tradicijos atstovai buvo seras Williamas Petty (1623–1687), Josiah Childas (1630–1699) ir Jean-Baptiste Colbertas (1619–1683), Liudviko XIV valdymo laikų finansų ministras.
Terminą „merkantilizmas“ arba „merkantilistinė sistema“ pirmąkart pavartojo prancūzų fiziokratas Mirabeau 1763 m., vėliau jį išpopuliarino Adamas SMITHas savo Tautų turte (The Wealth of Nations; 1776). Abu smerkė ankstesnių ekonominių teoretikų protekcionizmą ir gynė laisvą prekybą. Smithas įrodinėjo, kad merkantilistai painioja turtą su pinigais arba auksu ir kad pirkliai bei gamintojai, naudodamiesi šiuo paklydimu, išsireikalauja valstybinės reglamentacijos priemonių, kurios juos apsaugo nuo konkurencijos. Dėl šios Smitho kritikos merkantilizmas buvo smerkiamas beveik visą XIX a.
Merkantilizmą iš naujo ėmėsi ginti vokiečių istorikai, pirmiausia, 1884 m., Gustavas Schmolleris, kuris matė akivaizdų jo ryšį su nacionalizmu. Anot Schmollerio, merkantilizmas yra pirmiausia valstybės stiprinimo priemonė šalinant prekybos barjerus šalies viduje ir įtvirtinant jos poziciją pasaulio ekonomikoje. Merkantilizmą gynė ir J. M. KEYNESas savo Bendrojoje teorijoje (The General Theory; 1936). Jis teigiamai vertino merkantilistinės valstybinės reglamentacijos priemones kaupiant šalies viduje pinigų atsargas ir palaikant žemas palūkanų normas. Dabartinius tyrėjus labiau domina ne merkantilizmo kritika, o jo apraiškos įvairiose šalyse bei konkrečios XVII a. aplinkybės, sudariusios sąlygas jam atsirasti. TAH

Literatūra
Coleman, D. C. ed.: Revisions in Mercantilism. London: Methuen, 1969.
Heckscher, E.: Mercantilism. London: Allen & Unwin, 1935.
Keynes, J. M.: The General Theory of Employment, Interest and Money. London: Macmillan, 1936.

Paternalizmas. Šiuolaikine vartosena šis terminas paprastai nusako tuos įstatymus bei viešosios politikos priemones, kurie riboja asmens laisvė siekiant pasitarnauti jų interesams. Paternalizmo šia prasme pavyzdžiu gali būti vartotojų gynimo įstatymai, kuriais siekiama, pavyzdžiui, atimti iš pirkėjų galimybė pirkti pigią, bet nesaugią prekė, arba draudžiantys įstatymai, ribojantys kenksmingų medžiagų, tokių kaip narkotikai, alkoholis ir tabakas, vartojimą. Paternalizmui galima iškelti du pagrindinius teorinius klausimus: pirma, pagal kokius kriterijus idendifikuojamas paternalistinis tam tikrų įstatymų pobūdis, ir, antra, koks galėtų būti šiuolaikinės valstybės paternalizmo pagrindimas?
Identifikacijos problema atsiranda todėl, kad dažnai sunku nustatyti, ar tam tikras įstatymas yra iš esmės ar tik atsitiktinai paternalistinis. Pavyzdžiui, privalomo pensinio draudimo sistema gali versti žmones taupyti daugiau, nei šiaip jie būtų linkę taupyti, ir šia prasme ji galėtų būti laikoma paternalistine; tačiau ji taip pat gali reikšti pajamų perskirstymą iš turtingesniųjų mažiau pasiturintiems, ir šia prasme būtų veikiau egalitaristinė. Minėtą paternalizmo apibrėžimą reikėtų papildyti išlyga, jog paternalistinis yra tas įstatymas, kuriuo siekiama pagelbėti tik tiems, kurių laisvė apriboja. Ši išlyga taip pat kelia tam tikrų problemų, susijusių su įstatymų leidžiamosios valdžios ketinimų nustatymo sunkumais. Vis dėlto turbūt verčiau mėginti dorotis su šiomis problemomis negu rizikuoti išplėsti paternalizmo sąvoką taip, kad ji apimtų visus tuos įstatymus, kurie atsitiktinai ar net nenumatomu būdu gali padėti žmonių interesams apribodami jų pasirinkimo laisvė.
Atrodo, kad paternalizmą ypač sunku pateisinti šiuolaikinėje liberalioje demokratinėje valstybėje. Paternalizmas prieštarauja pagrindinėms liberaliosios minties nuostatoms, nes liberalai paprastai pabrėžia, jog kiekvienas asmuo pats geriausiai išmano, kas paranku jo interesams (beje, čia dera pažymėti, jog kalbama apie geriausią, bet ne tobulą, išmanymą). Šį principą kėlė J. S. MILLis savo veikale Apie laisvė (1859) ir skelbė, kad vienintelė įstatymų bei valstybinės prievartos paskirtis – neleisti daryti žalos kitiems; o ir šiuolaikinė gerovės ekonomika, tėsianti klasikinio LIBERALIZMO tradiciją, individo gerovė paprastai tapatina su jo paties pareikštomis preferencijomis. Vis dėlto net liberalių įsitikinimų autoriai, tokie kaip H. L. A. Hartas (1963), pripažįsta, jog dėl tam tikrų tikslų ir tam tikromis aplinkybėmis paternalizmas gali būti pateisinamas. Jų požiūriu, prielaida, kad asmuo visada pats geriausiai išmano savo interesus, paprasčiausiai neteisinga, ir kad tam tikromis sąlygomis asmens laisvės apribojimas gali būti pravartus ilgalaikei jo gerovei.
Kadangi griebtis paternalizmo yra prieštaringas dalykas, tie liberalūs autoriai, kurie pripažįsta vienokios ar kitokios formos paternalizmo neišvengiamybė, mėgina rasti tokių jį pateisinančių kriterijų, kurie nesiremtų akivaizdžiai vertybiniais sprendimais ar idėja, kad egzistuoja vienintelis gyvenimo idealas, kuriuo privalo vadovautis visi individai. Šiuo požiūriu populiariausias kriterijus reikalauja, kad asmuo, kurio laisvė apribojama, galiausiai suprastų ir pripažintų tų apribojimų pagrįstumą. Šio kriterijaus problemiškumą lemia tai, kad jis neleidžia pateisinamo paternalizmo atskirti nuo manipuliuojamo. Taigi liberalui, pripažįstančiam paternalizmo būtinybė, nelieka kitos išeities kaip grįžti prie vertybinio pliuralizmo, postuluojančio, jog pasirinkimo laisvė ir interesai yra dvi skirtingos vertybės, kurios įstatymų ir viešosios politikos srityje gali tarpusavyje nesutarti. Šiomis aplinkybėmis liberalas tegali tikėtis, kad paternalistinės priemonės bus ribojamos institucinių saugiklių, neleidžiančių pernelyg riboti asmens laisvė. APW

Literatūra
Ackerman, B.: Social Justice in the Liberal State. New Haven, Conn. and London: Yale University Press, 1980.
Gert, B. and Culver, C. M.: Paternalistic behaviour. Philosophy and Public Affairs 6 (1976), 45–57.
Hart, H. L. A.: Law, Liberty and Morality. London: Oxford University Press, 1963.
Mill, J. S.: Apie laisvę, vertė V. Radžvilas. Vilnius: Pradai, 1995.
Sartorius, R. ed.: Paternalism. Minnea

Atsiliepimai

Parašyti atsiliepimą

Politinės minties enciklopedija

Politinės minties enciklopedija

  • Atsakingasis redaktorius David Miller
  • Iš anglų kalbos vertė Algirdas Degutis, Elena Macevičiūtė
  • Formatas (mm) 170x240
  • Įrišimas kietas
  • Psl. 655
  • ISBN 5-417-00854-0
  • Leidimo metai 2005
  • Leidykla „Mintis"

30 kitos prekės toje pačioje kategorijoje: