Sumažinta kaina! Kosminė sąmonė Padidinti

Kosminė sąmonė

Nauja prekė

2,60 €

-2,10 €

4,70 €

Charakteristikos

ISBN / EAN 9786099508948
AutoriusAlgis Mickūnas
Leidimo metai2017
Įrišimaskietas
Psl.175
Formatas (mm)175x250x15
Leidykla„Vilniaus universitetas"

Apie prekę

KOSMINĖ SĄMONĖ nėra knyga apie filosofiją ar apie fenomenologiją. Tai filosofinė, fenomenologinė knyga, kurioje nuosekliai,žingsnis po žingsnio apmąstomi fenomenologinės filosofijos ir visos Vakarų filosofinės tradicijos pagrindai. ALGIS MICKŪNAS, kaip jis pats mėgsta sakyti, mintį "stumia iki galo", vieną po kito atverdamas sąmonės klodus ir galiausiai prieidamas kosminę sąmonę, kuri pasirodo ir kaip pats giliausias filosofinio mąstymo pagrindas, ir kaip tolimiausias jo akiratis. Tai ypatinga sąmonės atvertis, kuri, kaip ALGIS MICKŪNAS rašo paskutiniojoje KOSMINĖS SĄMONĖS pastraipoje, "nieko neprideda prie gyvenamosios duoties, nebent tik dimensijas, kurios yra visų įvykių ir patirčių sąlygos." Tačiau tai keičia viską į ką bepažvelgtum.

KOSMINĖS SĄMONĖS negalima skaityti greitai, nepakanka ją perskaityti vieną kartą. 

Fenomenologinė filosofija, kaip ir kitos disciplinos, kelia savo pradžios klausimą. Juk nėra taip, jog žmogus atmerkia akis - ir štai pasirodo visiems aiški sąmonės duotis, tarsi nereikalaujanti jokio paaiškinimo. Deja, sąmonės duotis ne tik neatsiveria savaime, bet net ir „parodyta" ji vis pasislepia kasdienybės rūpesčiuose ir pačios filosofijos diskusijose. Šiame veikale teks ne tik atverti transcendentalinę sąmonę ir esminius jos filosofinius bruožus, bet ir šiek tiek „paklibinti" įvairias filosofijos mokyklas, kurios, kitaip nei fenomenologijos, kalbėdamos apie sąmonę vartoja visiškai kitokią kalbą: fiziologinę, psichologinę, sociologinę ir pagaliau kultūrinę, o kartais net ir apskritai neigia sąmonės reikalingumą. Teks apsvarstyti tas jų nutylėtas prielaidas, kurios beveik be išimties tampa dogmomis ir kurių kaip patogių postulatų laikomasi dėl dviejų priežasčių: pirma, dėl moderniojoje Vakarų tradicijoje nusistovėjusių mąstymo įpročių, antra, teisinantis, kad dauguma mokslų taip pat laikosi tokių prielaidų arba dogmų, kurioms nereikia papildomų svarstymų. Tokiomis aplinkybėmis filosofija praranda savo svorį ir atsisako pareigos kritiškai apsvarstyti ir „stumti" visas pozicijas iki „kritinės ribos", atrasti jų skurdumą, kuris išryškėja, atveriant tas patirties plotmes, kurios yra tiesiog priimtos, bet negali paaiškinti tokių pozicijų esmės. Taigi fenomenologija, ypač transcendentalinė sąmonė, mėgina sugrąžinti filosofiją į lygmenį, kuris būtų nepriklausomas nuo bet kokių aiškinimų. Žinoma, tai nereiškia, kad tie aiškinimai jai negalioja, - jie tiesiog turi ribas, kurių turėtų būti laikomasi.
 
Šiais laikais riba yra laikoma vienu svarbiausių kultūros darinių, kurių įvairovė beveik neribota. Klasikinė Vakarų tradicija, veikianti mus ir nūdienos pasaulyje, rėmėsi ribos - peras - principu. Visi dalykai ir visa patirtis gali būti suprantami tik pasikliaujant ribomis. Ar tai būtų Platono idea, ar Aristotelio morphe, ar net Parmenido būties ieškojimas - visa išreiškia ribą. Jei norima ką nors suvokti esmingai, reikia suvokti to dalyko ribą, už kurios jis jau bus nebe tas pats, bet esmiškai kitas. Netgi Parmenidas nustatė, kad būties riba yra niekis. Nepaisant dabartinių mokslų galybės, visa turi prisitaikyti prie daikto metaforos, prie egzotiškais mokslininkų ir žurnalistų šūkavimais apdainuotos „Dievo dalelės" radimo. Visa yra „sumūryta" iš mažiausių dalelių - atomos, apribotų jų pačių dydžio ir valdomų amžinųjų dėsnių. Regis, nieko baisaus, nes visa tai yra pamatuojama, nustatoma ir akivaizdu kiekvienam. Bet jau nuo antikos laikų vis iškildavo ramybės neduodantis klausimas: ar be visų daiktų sumos yra kas nors daugiau, ar tie daiktai nesiekia dingti ir subyrėti į nebūtį, ar nepraranda savo tapatybės pastovumo, ar nesuardo daikto ribų? Gal ir pati daikto sąvoka visai nėra daiktiška,ir pats daiktas iš esmės neišsitenka tik savyje, galbūt jis yra daugiau nei regimos jo daiktiškų savybių ribos? Juk nebūtina daiktų suvokti kaip sudylančių ir virstančių į niekį - priešingai, juos galima matyti išsiliejančius į kosminę ugnį, aistrą, atveriančius neribotumą. Graikai tai vadino apeiron. Daiktiškume jau glūdintis nedaiktiškumas atveria kosmą ne kaip tuščios erdvės ir laiko, bet kaip pilnatvės patirtį. Tai tiesiogiai patiriama, kultūroms mėginant sukurti ribas bei aptinkant pačių ribų trapumą. Šie klausimai ribos suvokimą pateikia ne kaip tokį jau paprastą, kadangi jame glūdi nepastebėtos ontologinės prielaidos, kurias būtina stropiai išgvildenti, siekiant prieiti ne tik prie moderniosios fenomenologijos problematikos, bet ir prie klasikinės filosofijos principų, kurie, nors ir gerokai „aplamdyti", dar nebaigė savo „žygio". Fenomenologinė filosofija ne tik tęsia tokius „žygius", bet taip pat parodo, kad ir kitos filosofijos jų negali išvengti - nesvarbu kaip lanksčiai ir vikriai jos beišsisukinėtų. Aptinkantis tokius išsisukinėjimus patenka į transcendentalinės sąmonės veiklos tyrinėjimų lauką. Be tokios sąmonės neatsivertų minėtų „žygių" tęstinumas. Jį atvėrus, išryškėja visiems prieinamų ir neišvengiamų fenomenų įvairovė, dėl kurių filosofija tampa savarankiška ir visa apimančia patirtimi.

 

Atsiliepimai

Parašyti atsiliepimą

Kosminė sąmonė

Kosminė sąmonė

30 kitos prekės toje pačioje kategorijoje: