Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis

Gerai žinoma, kad sovietai naikino lietuvių valstybę bei lietuvių naciją, kaip tos valstybės pagrindą, naudodami smurtą prieš tam tikrus socialinius sluoksnius, o ypač nusitaikę buvo į labiausiai išsilavinusią žmonių grupę – inteligentiją. Autorės nuomone, fizinis susidorojimas su „smetonine“ inteligentija buvo tik pirmas žingsnis. Per penkiasdešimt okupacijos metų susiformavo naujas intelektualinis elitas, kuris energingai atmeta tai, kas europietiškos civilizacijos raidoje buvo nuolat suvokiama kaip pilietinė šio socialinio sluoksnio pareiga – etinių bendruomeninio sambūvio pagrindų priežiūra ir puoselėjimas. Knygoje išskiriami kai kurie labiausiai charakteringi bruožai, būdingi įtakingiausių šalies kultūros bei mokslo autoritetų laikysenai, kurie atsiskleidė per pirmuosius du nepriklausomybės dešimtmečius, kartu aiškinant, kaip ta laikysena negatyviai įtakoja lietuvių bendruomenės dvasinę pusiausvyrą bei stabdo naujai atsikūrusios valstybės progresą.

Nacionalinės etikos principu nesilaikymas rodo, kad lietuvių inteligentija nėra pilietinės nepriklausomybės kūrėja, nebuvo ji ir politines nepriklausomybes atrama. Labai nedaug inteligentų šiuo atžvilgiu elgėsi ir elgiasi kitaip.

XX–XXI a. sandūroje lietuviu bendruomenė patyrė nemažai tiek pakilimų, tiek nuopuolių. Viena vertus, paprasti žmonės, siekdami kilnaus tikslo, nugalėjo baimę ir tapo tikrais dvasios aristokratais, atvedusiais savo bendruomenę į tokias aukštumas, apie kurias iki tol tik svajota. Antra vertus, įvyko ir diametraliai priešingas lūžis – nemaža dalis intelektualų, „pamiršę“ savo kaip nacionalines etikos sergėtojų vaidmenį, nusirito iki dvasios proletarų lygio.