Žemaičiai. Gyvenimai ir šventės

Žemaitija – labai savita Lietuvos dalis. Išskirtiniai čia ne tik žmonės, jų gyvenimo būdas, kultūrinės tradicijos, kraštovaizdis bei dialektai, bet ir atkalios pastangos išsaugoti tą išskirtinumą.
Kaip rašoma įžangoje, su „senesniųjų laikų gyvenimu šiandieninių šeimynų pasaulį jungia paveldėta namų aplinka su koplytėlėmis kiemuose, sodnais, šuliniais, skiedriniais stogais, duonkepėmis krosnimis. Tie patys, tik jau kitais padargais dirbami laukai. Prisimenama ir kartojama duonos, pyragų ir vėdarų kepimo tvarka, skerstuvių papročiai.“ 
Tačiau papročiai ir šventės patiria įdomių moderniųjų laikų pokyčių. Kinta ir tradicinė gyvensena, buitis, interjerai, mainosi įprasta žmonių veikla. Visa tai buvo stebima ir fotografuojama keletą metų, kol susiklostė šis pasakojimas. 
Skuodo, Plungės, Kretingos ar Telšių kraštų žemaičiai seniai įpratę, kad jų sava tarme kalbančių kitų Lietuvos regionų gyventojai nesupranta. Todėl ir šion knygon sudėti jų autentiški pasakojimai, užrašyti tose vietose, kur buvo fotografuojama, – apie gyvenimą ir darbus, sapnus ir išdaigas, vaikų žaidimus ir pareigas, velnio ir kauko pinkles, apie bendruomenės papročius ir gamtą, apie tremtį, vokietmetį, kolchozų laikus – perrašyti ir bendrine kalba.
Yra tarmybių žodynėlis. Įžangos santrumpa, nuotraukų pavadinimai ir informacija apie autorius išversta į anglų kalbą.

Knygos ištrauka