Artūro Konano Doilio gyvenimas Padidinti

Artūro Konano Doilio gyvenimas

Nauja prekė

  • Autorius Daniel Stashower
  • anglų kalbos vertė A. Mardosaitė ir B. Taujėnytė
  • Psl. 563
  • Įrišimas kietas
  • Formatas (mm) 135x207
  • Leidykla „Mintis"
  • Leidimo metai 2006
  • ISBN 5-417-00892-3

Smulkiau

6,08 €

Charakteristikos

ISBN / EAN5-417-00892-3
AutoriusDaniel Stashower
Leidimo metai2006
Įrišimaskietas
Psl.563
Formatas (mm)135x207
Leidykla„Mintis"
anglų kalbos vertė A. Mardosaitė ir B. Taujėnytė

Apie prekę

Nuodugniai ištyręs šaltinius, D. Stashower parašė knygą, kuri padeda atsikratyti daugybės mitų bei klaidingų vertinimų, ir pateikė ryškų portretą rašytojo ir nuolat nerimstančio žmogaus su visais privalumais bei trūkumais. Jį domina Artūro Konano Doilio gyvenimo kelias nuo provincijos gydytojo, vėliau karo gydytojo Pietų Afrikoje iki žymaus rašytojo, jo kūrybinės sėkmės ir nesėkmės, santykiai su tėvais, žmonomis, ano meto rašytojais O. Vaildu, Dž. B. Šo, R. L. Stivensonu, H. Dž. Velsu ir kt., bandymai įsitvirtinti politikoje ir galiausiai aistringas susidomėjimas parapsichologija bei spiritizmu gyvenimo pabaigoje. Ypač daug dėmesio autorius skiria pastarajam Doilio potraukiui, sukėlusiam prieštaringų visuomenės vertinimų. 

Daugiau kaip šimtas metų mus skiria nuo Šerloko Holmso, bene žymiausio visų laikų literatūros herojaus, pasirodymo sero Artūro Konano Doilio knygų puslapiuose. Visiems gerai pažįstamas legendinis seklys gyvena kvapą gniaužiantį gyvenimą jo nuotykius aprašančiuose apsakymuose ir daugelio skaitytojų vaizduotėje jau tapo kone realiu asmeniu, užgoždamas ir savo kūrėją, ir kitus jo parašytus kūrinius (istorinius, fantastinius, meilės romanus, pjeses, poeziją, taip pat knygas istorijos, politikos, spiritizmo tema ir kt.). A. Konanas Doilis populiarumu negalėtų lenktyniauti su savo herojumi. Jo asmenybė liko šešėlyje. Apie Doilį parašyta daug knygų, tačiau dažnai į jį žvelgiama iš aukšto, kai kurie jo poelgiai, potraukiai vertinami klaidingai.

D. Stashowerio „Artūro Konano Doilio gyvenimas“ laikomas viena iš geriausių jo biografijų, už kurią autorius 2000 metais pelnė Edgaro (Edgar Allan Poe) premiją.

D. Stashower – keturių detektyvinių romanų autorius, pelnęs Raimondo Čandlerio Fulbraito (Raymond Chandler Fulbright) stipendiją detektyvinės ir kriminalinės literatūros srityje.



Apžvalga internete

 

Trumpa ištrauka:

Vieną 1930 m. rytą, neilgai trukus iki mirties, seras Artūras Konanas Doilis, nusigavęs prie rašomojo stalo, paėmė plunksnakotį ir lapą popieriaus. Prieš tai jis keletą mėnesių nemažai rašė – daugiausia laiškus draugams ir spaudai, – bet tą rytą nutarė pabandyti piešti. Kurį laiką darbavosi – prisimerkęs įdėmiai žvelgė į kokią nors jo rankai sunkiai pasiduodančią detalę ar keblesnį raidės vingį, o kai įkvėpimas atslūgdavo, žiūrėdavo pro langą. Pagaliau padėjo plunksną ir pastūmė piešinį į šalį.

Šio etiudo kopija šiandien kabo Londone, Šerloko Holmso aludėje. Piešinyje vaizduojamas blusų sukandžiotas darbinis kuinas, traukiantis sunkų vežimą. Jame – didžiulė stirta lagaminų, ant kurių kiekvieno užrašyti įvairūs Konano Doilio gyvenimo ir kūrybos aspektai. „Medicinos praktika“ guli šalia „Istorinių romanų“, „Rinkimai“ užkrauti ant „Psichikos tyrimų“, „Apsakymai“ ir „Dramos“ remiasi į „Eilėraščius“ ir „Didįjį karą“. Ko gero, sunkiausias lagaminas įspraustas tarp „500 paskaitų“ ir „Australijos 1921 m.“ Ant jo užrašyta: „Šerlokas Holmsas“.

Perdėta savigaila Konanas Doilis išties nepasižymėjo. Be to, nuoširdžiai įtikėjęs spiritizmu, mirties jis nebijojo. Vis dėlto šis piešinys, kuriame linksmai pasišaipoma iš savęs, neabejotinai persmelktas melancholijos. Konanas Doilis buvo kilęs iš senos dailininkų giminės – jo senelis buvo politinės karikatūros pradininkas, – tad suvokė taiklaus vaizdinio vertę. Artinantis mirčiai, save jis įsivaizdavo štai taip – kaip vežimą traukiantį darbinį arklį. O Šerlokas Holmsas, jo sukurtas legendinis seklys, tebuvo vienas sunkaus krovinio nešulys.

Sulaukęs gražaus amžiaus, Konanas Doilis turėjo suvokti, kad Šerlokas Holmsas, anot Votsono, užgožė visą kitą jo kūrybą. Istoriniai romanai, kurie, kaip rašytojas vylėsi, neleis jo pamiršti, jau buvo išėję iš mados, o poezija, pjesės ir istorinės kronikos buvo beveik dingusios iš visuomenės dėmesio akiračio. Nepaprastas susidomėjimas spiritizmu ir energingas siekis skleisti savo įsitikinimus padarė didelę žalą Konano Doilio, kaip solidaus rašytojo, vardui. Daugeliui buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad Šerloko Holmso, „tobulos protausenos ir stebėsenos mašinos“, kūrėjas visa širdimi atsidavęs dalykui, kuris kertasi su logika. Atrodė, kad negalima rimtai žiūrėti į žmogų, išpažįstantį tokias idėjas.

Tačiau pati Konano Doilio asmenybė yra tiesiog proto ir doros pavyzdys. Visiems, kuriems teko su rašytoju kalbėtis, krito į akis visiškas jo nepretenzingumas ir paprastas bendravimas. Senstantis ir pilnėjantis, apsunkusiais vokais ir nukarusiais ūsais Konanas Doilis vis labiau priminė mielą jūrų vėplį. „Jis buvo aukštas, apkūnus ir nevikrus, – rašė vienas draugas. – Gremėzdiškas kūnas veikiau tiko dvaro prievaizdui, plaštakos panėšėjo į Vestfalijos kumpius, o nervingas, trūkčiojantis balsas ir neaiški tartis siejo jį su Škotijos krantais ir kalnų šlaitais.“

Jo išvaizda buvo apgaulinga. Šis ramus, mieguistų akių žmogus garsėjo tvirtais įsitikinimais, ir nors kai kurie jų buvo absurdiški, bet visi nuoširdūs. Konano Doilio gyvenimas – tai ištisa virtinė sunkių žygių, iš kurių spiritizmas yra paskutinis. 1890 m. jis įspėjo visuomenę nesusižavėti nepatikrintu tuberkuliozės gydimu. 1902 m. gynė britų vyriausybę, kaltinamą blogu elgesiu būrų kare. 1906 m. rėmė skyrybų įstatymo reformą. 1909 m. pasisakė prieš žiaurumus Konge. 1910 m. ėmėsi Oskaro Sleiterio (Oscar Slater), neteisingai apkaltinto žmogžudyste, bylos. 1914 m. įspėjo dėl galimų pražūtingų povandeninių laivų blokados padarinių. Kiekvienu iš šių atvejų Konanas Doilis savo poziciją gynė meistriškai ir sumaniai, pasitelkdamas pranašumus, teikiamus jam literato šlovės ir iškalbos. Daugelis rašytojo skelbiamų idėjų buvo nepopuliarios, bet jam buvo svarbiau garbės supratimas, o ne viešoji nuomonė. „Mums jis buvo, – rašė duktė, – pasakojimų apie karaliaus Artūro apskritąjį stalą riteriškumo įsikūnijimas.“

Pats save jis veikiausiai būtų apibūdinęs kitaip. Žurnalas The Strand, kuriame pirmą kartą išspausdinta dauguma Konano Doilio kūrinių, 1927 m. apklausė savo žymiausius rašytojus. Redakcija teiravosi, kurį literatūros personažą jie labiausiai būtų norėję sukurti.

H. Dž. Velsas (H. G. Wells), kaip ir Džonas Bjukanas (John Buchan), nurodė Šekspyro (Shakespeare) Falstafą. Komptonas Makenzis (Compton Mackenzie) pirmenybę teikė Don Kichotui. Kiti garsūs rašytojai paminėjo d’Artanjaną, don Žuaną ir Robinzoną Kruzą. Konano Doilio atsakymas, kaip paskelbė žurnalas The Strand, „būdingas jam kaip rašytojui ir kaip žmogui“. Jis pasirinko pulkininką Niukomą, Tekerėjaus romano, išleisto prieš pat jam gimstant, veikėją. Priežastis paprasta – anot Konano Doilio, šis veikėjas yra „idealus anglų džentelmenas“.

Konanas Doilis nėra anglas – jis, kilęs iš airių šeimos, gimė Škotijoje, bet buvo tikras džentelmenas. Tam tikru požiūriu jo charakteris buvo gludinamas atidžiau ir su didesniu užmoju negu Šerloko Holmso, brigados vado Žeraro, profesoriaus Čelendžerio ar kitų jo kūrinių veikėjų. Visur reiškėsi įgimtas jo padorumas ir nostalgiškas praeitų amžių gero elgesio vertybių ilgesys. Iš visų savo knygų jis labiausiai vertino istorinius romanus, kurie šlovino regentystės laikus ir Napoleono erą. Į antrąją gyvenimo pusę dėl tokio primygtinio senųjų vertybių ir doros aukštinimo kai kas ėmė jį laikyti keistuoliu senioku, gal ir žaviu, bet nespėjančiu žengti koja į koją su laiku. Konanas Doilis mirė 1930 m., bet plačioji visuomenė jį įsivaizduoja kaip dujinių šviestuvų ir karietų laikų asmenybę. Paskutinį jo gyvenimo dešimtmetį pasirodė Ledi Čaterli meilužis (Lady Chatterley’s Lover), Atsisveikinimas su ginklais (A Farewell to Arms), Didysis Getsbis (The Great Gatsby) ir Į švyturį (To the Lighthouse), o Konanas Doilis išleido knygą apie povandeninę kelionę į Atlantidą.

Ir vis dėlto Šerlokas Holmsas, kurio nuotykius autorius laikė „kitokio ir žemesnio lygio“ literatūra nei kitos jo knygos, ir toliau klesti. „Apie jį aš parašiau kur kas daugiau, nei ketinau, – sakė Konanas Doilis 1927 m., t. y. praėjus keturiasdešimčiai metų nuo laikų, kai Holmsas išvydo dienos šviesą, – mat mano ranką stūmė geri draugai, vis norintys sužinoti, kas nutiko toliau. Štai šitaip iš visai mažos sėklelės išaugo ši didžiulė atžala.“

Ši „didžiulė atžala“ jau seniai auga savarankiškai. „Šerlokas Holmsas ir daktaras Votsonas tapo kasdieniais žodžiais, abu vardai prigijo kalboje, – žurnale The Strand pažymėjo H. Grinhafas Smitas (H. Greenhough Smith), Konano Doilio redaktorius. – Tokia sėkme didžiuotųsi kiekvienas rašytojas.

Šerlokas Holmsas – neabejotinai žinomiausias ir populiariausias anglų prozos veikėjas.“ Net Londono Times, 1930 m. rašydamas apie didžiojo seklio ilgaamžiškumą, jautė pareigą tarti paguodos žodį kitiems Konano Doilio kūrinių veikėjams: „Tie, kurie domisi Rodnio Stouno, Baltosios kuopos, brigados vado Žeraro, Maiko Klarko ir daugelio kitų likimu, artimų žmonių draugijoje išgyveno daugybę įsimintinų įvykių, ir šis dvilypis talentas – suteikti gerą draugiją ir leisti patirti jaudinančių įvykių – atsiskleidžia tiek Konano Doilio knygose, tiek apsakymuose. Matant, kokių pavojų tie Konano Doilio veikėjai patiria ir kaip tauriai juos išgyvena, nesunku suprasti jų nepasitenkinimą, kai garbingą vietą jie visad turi užleisti liesam ir gal kiek beširdžiam moksliniam nusikaltimų tyrėjui, gyvenančiam ne drąsiame ir žiauriame keturioliktajame amžiuje ar Napoleono laikais, o devintojo dešimtmečio pabaigoje, važinėjančiam karieta ir apsuptam Londono gatvių padaužų.“

Mūsų laikais Šerlokas Holmsas, kaip Robinas Hudas, Romeo ir Džuljeta ar trys muškietininkai, yra tapęs kultūros archetipu. Vaikai – ar gyventų Zaire, ar Tibete – atpažįsta jo įvaizdį kaip ir Kalėdų Senelio ar peliuko Mikio. Jis yra begalės knygų, kino filmų, televizijos programų, miuziklų, pjesių, net baleto veikėjas. Pažįstamą kumpanosį profilį regime ant arbatos puodelių, šachmatų figūrų, pietų servizo lėkščių, stalo žaidimų, kramtomosios gumos pakelių ir kompiuterių programose. Jo šalininkų atsidavimas kone mistinis. Šerloko Holmso garbintojų sutiksi kiekviename Žemės rutulio kampelyje ir vis daugiau – internete. Jie diskutuoja kad ir tokiais klausimais: kaip giliai karštą dieną į sviestą gali nugrimzti petražolės kuokštelis arba kur iš tiesų yra keistai pranykstanti daktaro Votsono žaizda. Pasiteiraukite Holmso gerbėjo, kas naujo žinoma apie milžinišką Sumatros žiurkę, ir jis patyliukais atsakys, kad tokiam pokalbiui pasaulis dar nepribrendęs.

„Klysta visi detektyvų rašytojai, – sakė Raimondas Čandleris (Raymond Chandler), – ir nė vienas niekada nežinos tiek, kiek jam derėtų. Konanas Doilis taip pat yra padaręs klaidų, dėl kurių visiškai sužlugo keletas jo siužetų, bet jis yra pradininkas, o Šerlokas Holmsas – tai veikiau nuostata ir keliasdešimt nepamirštamo dialogo eilučių.“

Kad ir koks arogantiškas šis Čandlerio vertinimas, jis nusako esmę. Šerloką Holmsą verta skaityti daugybę kartų norint patirti pasitenkinimą, kurį teikia Konano Doilio rašymas. Ir ne dėl to, kad būtume pamiršę, kas nužudė serą Čarlzą Baskervilį arba kas pavogė Briuso ir Partingtono brėžinius. Mes grįžtame į Beikerio gatvę trokšdami pasimėgauti, kaip darbuojasi genijus. Kartą tai patyręs, šio poreikio nebeužgniauši: mums rūpi ir neregėtas, mokslininkams nežinomas kirminas, ir pagarsėjęs kanarėlių dresuotojas Vilsonas, ir keistas šuns elgesys naktį. „Eikš, Votsonai, eikš. Žaidimas prasideda.“

Bet rašytojas, paskubėjus išaukštinti Šerloką Holmsą, buvo nustumtas į šalį. Pernelyg dažnai pamirštama, kad į pasaulį Holmsą išleido Konanas Doilis, arba – kaip pasakytų Šerloko Holmso gerbėjai – „literatūrinis agentas“, padėjęs daktaro Votsono užrašams patekti į spaudą. Konanui Doiliui tai suteiktų daug liūdesio. Nors ir menkai vertindamas savo nuopelną sukuriant Holmsą, jis suprato ėmęsis mažai žinomo žanro ir jį ištobulinęs.

Neretai Konanas Doilis apibūdinamas kaip „Šerloko Holmso nekentęs žmogus“, bet tai tik dalis tiesos. Kartais rašytojui garsusis jo kūrybos vaisius įkyrėdavo – tai liudija ir pastangos gana anksti jį numarinti, – bet paskutiniais gyvenimo metais autorius jau buvo atlaidesnis: „Įsitikinau, kad šie lengvesnio pobūdžio vaizdeliai man netrukdo bandyti jėgų ir suvokti savo galimybių tokiose skirtingose literatūros srityse kaip istorija, poezija, istorinis romanas, psichikos tyrimai ir pjesės. Jei Holmso nė nebūtų buvę, daugiau nebūčiau nuveikęs, nors galbūt jis šiek tiek trukdė svarbesniems mano literatūros darbams sulaukti didesnio pripažinimo.“

Gal ir taip. Bet tikriausiai ne vienas pasakytų, kad kaip tik tie „lengvesnio pobūdžio vaizdeliai“ yra novatoriškai genialūs kūriniai, praminantys taką ir nušviečiantys kelią būsimoms rašytojų kartoms, o „svarbesni darbai“ lieka beviltiškai įstrigę praeityje. Kad ir kaip ten būtų, kūriniai apie Šerloką Holmsą tėra maža Konano Doilio kūrybos dalis, ir jeigu jo gerbėjus pavyktų bent valandėlei nuvilioti nuo ryškių Beikerio gatvės šviesų, šešėlyje jie išvystų įdomų ir turiningą rašytoją. Konanas Doilis suteikė pasauliui daug malonumo ir nusipelnė bent valandėlę būti išvystas jo paties akimis.

„Vargu ar kieno nors gyvenimas įvairove ir romantika gali prilygti manajam, – kartą rašė jis. – Aš žinau, ką reiškia skursti ir ką – gyventi gana pasiturimai. Viską esu patyręs. Pažinau daugybę nuostabiausių savo meto žmonių. Po medicinos studijų Edinburge, kur įgijau medicinos mokslų daktaro laipsnį, ėmiausi ilgamečio literatūrinio darbo. Išbandžiau jėgas daugelyje sporto šakų, tarp jų – bokse, krikete, biliarde, automobilizme, futbole, oreivystėje ir slidinėjime (pastarąjį pamėgau ilgokai viešėdamas Šveicarijoje). Kaip gydytojas kartu su banginių medžiotojais septynis mėnesius plaukiojau po Arktį, o vėliau – vakarine Afrikos pakrante. Esu matęs tris karus – Sudano, Pietų Afrikos ir Vokietijos. Mano gyvenimas kupinas įvairiausių nuotykių. Galiausiai pastaraisiais metais supažindinau pasaulį su savo trisdešimt šešerių metų okultizmo studijų rezultatais, siekdamas, kad jis suvoktų nepaprastą šio dalyko svarbą. Tuo tikslu nukeliavau daugiau nei 50 000 mylių, skaičiau paskaitas 300 000 žmonių, be to, šia tema parašiau septynias knygas. Štai tokį gyvenimą aš nugyvenau.“
Kaip tik apie jį ir šis pasakojimas.


1

Tuščioji kėdė


Išmokau niekada neišjuokti kito žmogaus nuomonės, kad ir kokia keista ji atrodytų.

Artūras Konanas Doilis, „‘Šiaurinės žvaigždės’ kapitonas“

Tą vakarą į Londono karališkąją Alberto salę susirinko šeši tūkstančiai žmonių ir dar šimtai liko už durų. Vyrai tamsiais kostiumais, moterys ilgomis vakarinėmis suknelėmis didelėje salėje ieškojo savo vietų ir susijaudinę šnabždėjosi tarpusavyje. Jie atėjo čia, kad pamatytų ir išgirstų serą Artūrą Konaną Doilį, ko gero, mėgstamiausią savo kartos rašytoją, ir tikėjosi jį pranešiant pribloškiančią žinią.

Daugeliu atžvilgių šis susibūrimas niekuo nesiskyrė nuo šimtų paskaitų, kurias Konanas Doilis skaitė Paryžiuje ir Niujorke, Melburne ir Keiptaune. Tačiau tą vakarą jo buvo ypač laukiama. O šito priežastis labai paprasta – Konanas Doilis prieš penketą dienų buvo miręs savo namuose Kraubare...

Atsiliepimai

Parašyti atsiliepimą

Artūro Konano Doilio gyvenimas

Artūro Konano Doilio gyvenimas

  • Autorius Daniel Stashower
  • anglų kalbos vertė A. Mardosaitė ir B. Taujėnytė
  • Psl. 563
  • Įrišimas kietas
  • Formatas (mm) 135x207
  • Leidykla „Mintis"
  • Leidimo metai 2006
  • ISBN 5-417-00892-3

30 kitos prekės toje pačioje kategorijoje: