Gamintojai
Vaikams aktuali problema – patyčios. Kas jos, ir kaip su jomis gyventi?
Ar žinojote, kad Vytautas Didysis puikiai žaidė šachmatais, o jo juokdarys Hanytė ne tik linksmino svečius, bet ir rengėsi dalyvauti riterių turnyre? Tarp valdovų mylimų augintinių buvo ne tik šunys, bet ir lokys?
Ar gali mažytis Paršelis rašyti eiles, o karvė čiuožti pačiūžomis?Kokios paslaptys slypi juodose ežero gelmėse, kur gyvena pabaisos su didžiuliais nasrais?Kokia grėsmė tyko karvės ir Paršelio?O jeigu tos pabaisos bėdoje ir joms reikia pagalbos?Ar išties pagalbos koją mūsų herojai ir kas nugalės? Drąsa ir draugystė, ar baimė?
Geriausia istorija apie tikrą draugystę, netektį ir atradimus. Kartais tam, kad apgintum save ir kitus, reikia tapti labai drąsiu.
Kartą baisi princesė jojo ant mažo mielo drakono, o žirgas ant riterio šuoliavo po laukus, nes juos vijosi didžiulės šukos. Ar gali taip būti? Žinoma, kad gali, jeigu visi žodžiai pasakoje susimaišė!
Paveikslėlių knyga apie daktarą Joną Basanavičių – veiklų ir rūpestingą žmogų, keliautoją, tyrinėtoją, mokslininką bei pasakininką, svajojusį apie Lietuvos nepriklausomybę ir ją pasiekusį.
PAŠTININKAS IR SERBENTAI – tai knyga-pokštas. Kai prakiūra vamzdis, nebėra vandens. Kai nėra vandens, nebėra gyvenimo. Kol tėtis liūdi dėl prarasto gyvenimo, sūnus rašo laiškus Nieko Nežinau gatvėje įsikūrusiai Santechnikų tarnybai. Ši siuntinėja atvirukus atgal, o vandens kaip nėra, taip nėra.
Paveikslėlių knyga vaikams apie išnykusį raganosį. Tikros paskutinio pasaulyje baltojo raganosio istorijos įkvėpta, ši paveikslėlių knyga pasakoja apie vienatvę ir draugystę, apie praradimą ir suradimą, apie liūdesį ir džiaugsmą, apie nusivylimą ir viltį.
Klausydamiesi šviesaus, lengvo ir puikiai surimuoto naujos “Miego” knygos teksto, mažieji skaitytojai drauge su įvairiausias gyvūnais, angelais, gamyklomis ir traukiniais palengva nukeliaus į miego karalystę. Nes kas gi gali būti geriau, nei švelnus mamos balsas, trapios, tarsi močiutės nėriniai Lauros Tulaitės iliustracijos ir lengvas, puikiai surimuotas...
Geriausia knyga vaikystėje – poezijos. Poezijos ritmai ir rimai tarsi sutampa su slaptais vaikystės pasaulio virpesiais, o mažieji ypač imlūs pagal tam tikrus dėsnius surikiuotų žodžių skambesiui. Visa vaikystė skamba kaip eilėraštis – skaičiuotės, dainelės, rimuotos mįslės.
Kaip ir visi šunys, Maksas mėgsta lakstyti, stebėti praeivius ir loti. Jis – paprastas šuo. Vieną dieną Maksas susidraugauja su muse. Paskui su dar viena ir dar kita, ir dar… Atspėkite, ką nuo šiol Maksas skaičiuoja prieš miegą ir kodėl jis zyzia.
Ar žinote žymiausius Lietuvos mūšius ir karvedžius? Kokia buvo to meto ginkluotė ir karių skaičius? Kokią įtaką Europos valstybėms turėjo lietuvių pergalės?
Kartą viename parke, namelyje medyje, gyveno šeima: berniukas Povilas, molinius puodus lipdanti mama ir malūnsparnį pilotuojantis tėtis. Šeima turėjo tradiciją: kartu susėsti valgyti bandelių su arbata, tad Povilas kasdien traukdavo į kepyklą. Vieną dieną iš ten grįždamas berniukas pamatė sūpynėse skriejančią lapę ir nuo tada jo gyvenimas jau nebebuvo...
Trijulė iš kelis kartus premijuoto „Rudaliaus“ pagaliau sugrįžo!Tai knyga apie paslaptingas mergaites, mažus ir didelius melus ir apie vištą prizininkę.
Kartą gyveno laaabai didelis dramblys ir maža pelytė. Juodu buvo geriausi draugai. Tik ar gali dramblys draugauti su pelyte? O draugystė būti tokia didelė, kad ją galėtų pakelti tik dramblys, arba ji tilptų mažoje pelytės širdelėje?
Tolimose džiunglėse linksmai ir laimingai gyveno dešimties dramblių šeima – mama dramblė, tėtis dramblys, močiutė dramblė, senelis dramblys ir šeši maži drambliukai.
Knygoje „Chameleono sapnai“ trykšta spalvų fontanai ir tykiai mirguliuoja nespalvota jūra. Žaliasis lapelis sudžiūsta ir sutrupa, bet užsimezga tvirta draugystė. Per savaitę čia prabėga visas gyvenimas.
Kartą į didelio miesto aikštę audra atnešė mažutį namelį. Jis pakibo stogu žemyn centrinėje aikštėje ir liko taip kyboti visam laikui. Tačiau ten gyvenančiai šeimai tai buvo nė motais. Jie gėrė arbatą sėdėdami atvirkščiai, o sumuštinius, kad nekristų žemyn, prikaldavo prie lėkščių vinimis.
Viduramžiais Lietuvoje gyveno riteriai. O kas atsitiko vėliau? Ar po viduramžių jie kažkur išjojo ir negrįžo? Visam laikui? Nejau šiais laikais negali egzistuoti riteriai? Juk kartais sakoma – „pasielgė kaip tikras riteris“, „turi riteriškų savybių“.