Faktotumas. Charles Bukowski

Visų galų meistro, šimtadarbio, nė vienoje vietoje nesugebančio pritapti literatūrinio Charleso Bukowskio prototipo Henrio Činaskio klajonių gyvenimo užkaboriais istorija. Darbas keisčiausiose, mažiausiai pavydėtinose vietose, veltėdžiavimas, žirgų lenktynės, alkoholis ir moterys. Regis, tai „amžinos“ autoriaus temos, tačiau kiekvienąsyk gvildenamos pasitelkiant begalinę įtaigą, bekompromisiškai ir savitai.

2005 metais pagal šį literatūros chuligano romaną norvegų režisierius Bentas Hameris sukūrė nemenką šurmulį sukėlusį to paties pavadinimo filmą.

Ištrauka

1

Į Naująjį Orleaną atsibeldžiau 5 valandą ryto lyjant lietui. Kurį laiką prasitryniau autobusų stoty, tačiau ilgainiui žmonės mane ėmė užknist, tad pasiėmiau lagaminą ir išėjęs į lietų nukėblinau tolyn. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kur galėčiau išsinuomot kambarį, nežinojau net į kurią pusę vargingieji kvartalai.
Su savim nešiaus bebaigiantį subyrėt kartoninį lagaminą. Kadaise jis buvo su juodu apmušalu, tačiau dabar jo nebuvo likę nė pėdsako ir kyšojo vien tik geltonas kartonas. Kad kartonas pernelyg nekristų į akis, buvau jį nušveitęs juodu batų tepalu. Žingsniuojant per lietų batų tepalas nusiplovė palikdamas juodas dėmes ant abiejų kelnių klešnių, kai iš vienos rankos jį perimdavau į kitą.
Ką gi, naujas miestas. Gal šįkart man pasiseks.
Liovėsi pliaupęs lietus, pasirodė saulė. Atsidūriau juodųjų rajone. Pamažu slinkau pirmyn.
– Ei tu, nusmurgusi balta šiukšle!
Padėjau lagaminą ant žemės. Mataruodama kojomis ant prieangio laiptų sėdėjo aukšta geltonodė. Atrodė išties viliojančiai.
– Labas, nusmurgusi balta šiukšle!
Nieko neatsakiau. Tiesiog stovėjau ir į ją spoksojau.
– Gal norėtum pasikrušt, nusmurgusi balta šiukšle?
Ji nusikvatojo. Užsimetusi koją ant kojos sumaskatavo pėdomis. Bobšė turėjo puikias kojas, avėjo aukštakulniais. Mataravo sau kojomis ir kvatojos. Pasiėmiau lagaminą ir ėmiau artintis jos link. Tačiau kaip tik tuo metu pastebėjau kaip sujuda nuo manęs kairėje esančio lango užuolaida. Spėjau pamatyt juodžio veidą. Bičas atrodė visai kaip Džersis Džo Volkotas . Atatupstas grįžau ant šaligatvio. Jos juokas nulydėjo mane gatve tolyn.

2

Apsistojau antro aukšto kambary, kitoj gatvės pusėj veikė baras. Jis vadinosi „Prietilčio kavinė“. Baro durys buvo praviros, tad iš savo kambario daugmaž mačiau, kas vyksta viduj. Matydavau kartais šiurkščius, kartais įdomius veidus. Vakarais tūnodavau savo kambary gurkšnodamas vyną ir apžiūrinėdamas baro lankytojų fizionomijas. Pinigai seko. Dienomis niekur neskubėdamas valkiodavausi po miestą. Ištisas valandas pravėpsodavau į balandžius. Valgydavau tik kartą per dieną, kad pinigų užtektų ilgesniam laikui. Užtikau suskretusią kavinę su suskretusiu savininku, tačiau čia galėjai gaut išties didelę pusryčių porciją – karšti pyragaičiai, kukurūzų košė, dešrelė – už ganėtinai mažą sumą.

3
 
Vieną dieną, kaip paprastai, basčiausi po miestą. Jaučiaus laimingas ir laisvas. Saulė buvo kaip tik tokia, kokios ir reikia. Nunokusi. Oras pulsavo ramybe. Vieno kvartalo viduryje, prie atvirų parduotuvės durų stovėjo vyriškis. Praėjau pro jį.
– Ei, DRAUGUŽI!
Stabtelėjau ir atsigręžiau.
– Gal nori darbo?
Grįžau prie jo. Pro jo petį pamačiau didžiulę tamsią patalpą. Joje stovėjo ilgas stalas, aplink jį spietėsi mišri vyrų ir moterų kompanija. Kiekvienas rankose laikė po plaktuką, kuriuo stukseno į priešais juos padėtus kažkokius daikčiukus. Geriau įsižiūrėjęs supratau, kad tie daikčiukai – tai moliuskai. O ir trenkė nuo jų kaip nuo moliuskų. Apsisukęs nuėjau gatve tolyn.
Prisiminiau kaip mano tėvas kiekvieną vakarą grįžęs namo motinai imdavo pasakot apie savo darbą. Tie jo pliurpalai prasidėdavo tik jam įžengus pro duris, tęsdavos už vakarienės stalo ir liaudavos miegamajame, aštuntą valandą vakaro jam sukomandavus „Gesint šviesas!“ – taip jis tikėjos atgaut jėgas ir kitą dieną vėl dirbt visu pajėgumu. Išskyrus darbą, nebuvo jokių kitų pokalbio temų.
Palei gatvės kampą mane sustabdė kitas vyriškis.
– Klausyk, bičiuli... – ėmė veblent.
– Taip? – pakėliau į jį akis.
– Klausyk, aš pirmo pasaulinio veteranas. Aukojau savo gyvenimą dėl šitos šalies, bet dabar niekas nenori manęs samdyt, niekas neduoda man darbo. Jie nevertina to, ką aš dariau. Man žarna žarną ryja, padėk nors kažkiek...
– Aš bedarbis.
– Tu bedarbis?
– Būtent.
Nuėjau šalin. Perėjau į kitą gatvės pusę.
– Meluoji! – užbliovė jis. – Tu ne bedarbis! Tu dirbi!
Po kelių dienų aš jau ieškojau darbo.

4

Už stalo sėdėjo vyriškis su klausos aparatu, ant jo žando karojo laidas, kurio galas buvo sugrūstas į marškinius, po kuriais jis laikė paslėpęs baterijas. Kabinete buvo tamsu ir jauku. Vyriškis vilkėjo rudą nudėvėtą kostiumą, balti jo marškiniai buvo gerokai apglamžyti, o po kaklu parištas kaklaraištis – iš abiejų šonų atbrizgęs. Jo pavardė buvo Haterklifas.
Skelbimą atradau vietiniam laikrašty, viečiukė pasirodė esanti visai netoli mano naujojo būsto.

 Reikalingi jauni, ambicingi darbuotojai su ateities
vizija. Patirtis nebūt. Pradėk paskirstymo skyriuje
ir kilk karjeros laiptais!

Už durų laukiau kartu su dar penkiais ar šešiais jaunuoliais, visi jie bandė atrodyti ambicingi. Buvom užpildę anketas ir dabar lūkuriavom. Pokalbiui mane pakvietė paskutinį.
– Pone Činaski, kaip taip atsitiko, kad jūs metėt darbą geležinkelio stoty?
– Na, geležinkeliuose aš nematau jokios ateities.
– Tačiau ten juk veikia puikios profsąjungos, garantuojama sveikatos priežiūra, nebloga pensija.
– Mano amžiuje galvot apie pensiją būtų kone prabanga.
– Kodėl nusprendėt atvykt į Naująjį Orleaną?
– Los Andžele turėjau pernelyg daug draugų ir pajutau, kad draugai ima trukdyti mano karjerai. Norėjau išvykti į tokią vietą, kurioje niekieno nekliudomas galėčiau susikoncentruot darbui.
– O iš kur mums žinot, kad jūs kuriam laikui praėjus nepabėgsit iš mūsų bendrovės?
– Visaip gali atsitikt.
– Kaip tai?
– Jūsų skelbime jauniems ir ambicingiems darbuotojams buvo žadama perspektyva. Jei nematysiu čia perspektyvos, šį darbą turėsiu palikti.
– Kodėl jūs nenusiskutęs? Pralaimėjot lažybas ar ką?
– Kol kas dar ne.
– Dar ne?
– Ne. Susilažinau su savo buto šeimininku, kad net ir su šia barzdele pajėgsiu susirast darbą per vieną dieną.
– Gerai, savo sprendimą mes jums pranešime.
– Aš neturiu telefono.
– Nieko tokio, pone Činaski.
Išėjęs iš kabineto parsibeldžiau namo. Nuėjau į kitą prišnerkšto koridoriaus galą ir išsimaudžiau karštoj vonioj. Tada apsivilkęs tais pačiais drabužiais išėjau nusipirkt butelio vyno. Grįžęs į savo kambarį atsisėdau prie lango ir gurkšnodamas parsineštą vyną stebėjau bare bei aplink barą besitrinančius žmones. Šitaip pamažu begeriant į galvą vėl ėmė lįst mintys, kaip čia gavus revolverį ir paprastai bei greitai viską užbaigus – be jokių savigraužų ir šnekų. Elementarios valios klausimas. Svarsčiau, ar turėčiau tam pakankamai smarvės. Ištuštinęs butelį griuvau į lovą ir užmigau. Apie 4 valandą po pietų mane pažadino beldimas į duris. Tai buvo „Western Union“ pasiuntinukas. Paėmiau telegramą:

p. H. ČINASKIUI. RYT 8 VAL.
PRISISTATYKIT Į DARBĄ.
R. M. HATERKLIFO BENDR.

5

Tai buvo žurnalų platinimo skyrius, turėjom stovėt prie pakavimo stalo tikrindami užsakymus. Sužiūrėdavom, ar išsiunčiamų numerių kiekis atitinka kiekį, nurodytą važtaraščiuose. Tada pasirašydavom ant važtaraščio ir arba atidėdavom paką tarpmiestiniam siuntimui, arba palikdavom jį vietiniam firmos išvežiotojui. Visiškai nesudėtinga ir nuobodi veikla, tačiau tarnautojai be perstojo kėlė erzelį. Jie dėjo į kelnes dėl savo darbo. Mišri vyrukų ir moteriškaičių kompanija ir nepanašu, kad kas nors čia būtų paskirtas mus prižiūrėt. Po kelių valandų susiginčijo dvi moteriškės. Kažkoks kivirčas dėl žurnalų. Pakavom komiksus ir kitapus stalo jos kažko tarpusavy nepasidalino. Ginčui įsisiūbavus tos dvi moteriškės visai sužvėrėjo.
– Klausykit, – pasakiau, – šitų žurnalų net neverta skaityt, tai kam dėl jų šitaip rietis?
– Gerai jau, – atrėžė man viena iš jų, – mes čia puikiai suprantam, kad manaisi esąs šitam darbui per geras.
– Per geras?
– Toks tavo požiūris. Manai, mes nepastebim?
Pirmą kartą supratau, kad neužtenka vien dirbti savo darbą, reikia dar ir rodyt susidomėjimą juo ar netgi aistrą jam.
Atidirbau tris ar keturias dienas, tada penktadienį, tiksliai numatytu laiku, mums sumokėjo. Kiekvienas gavom po geltoną voką su žaliomis kupiūromis ir tiksliai suskaičiuotais smulkiais. Grynais, be jokių čekių.
Darbo dienai einant į pabaigą mūsų išvežiotojas sugrįžo anksčiau nei paprastai. Bičas išsidrėbė ant stirtos žurnalų ir prisidegė cigaretę.
– Tai va, Hari, – jis kreipės į vieną iš tarnautojų, – šiandien man pakėlė algą. Dviem doleriais.
Po darbo užsukau nusipirkt butelio vyno, grįžau į savo būstą ir išlenkiau stiklinę. Tada nusileidau žemyn ir paskambinau į savo kontorą. Ragelyje ilgokai buvo girdėt vien telefono signalas. Galiausiai atsiliepė ponas Haterklifas. Namo jis dar nebuvo išėjęs.
– Ponas Haterklifas?
– Taip, klausau?
– Čia Činaskis.
– Taip, pone Činaski?
– Norėčiau, kad man dviem doleriais pakeltumėte atlyginimą.
– Ką?!
– Išgirdote teisingai. Mūsų vairuotojui tai pakėlėt.
– Bet jis bendrovėj dirba jau dvejus metus.
– Man reikia, kad padidintumėt atlyginimą.
– Dabar jums mokam septyniolika dolerių per savaitę, o jūs prašot devyniolikos?
– Teisingai. Padidinsit ar ne?
– Mes tiesiog negalim.
– Tokiu atveju aš išeinu.
Padėjau ragelį.