Rūtusėlis TYLIAI TYLIAI

arkleli, tavo karčiai yra šnarantys žolynai,
jie remiasi  į mano širdies kraštą.
jie panašūs į rudenį,
kurio grynose šakose
obuoliai,
patys nuogiausi
prieš pirmąjį sniegą.

arkleli, kai tu ateini atsigert
į mano dainuojantį šulinį,
mes kalbamės vandeniu
ir tu, išgirdęs
švelniausią
ryto sapną,
čia pat jame
užmiegi