Naujienlaiškis

Reklama

Šoko doktrina: katastrofų kapitalizmo iškilimas.Naomi Klein

  • Formatas (mm) 160x240
  • Įrišimas kietas
  • anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas, Kęstutis Pulokas, Arvydas Pliučas
  • ISBN / EAN 978-9955-640-87-5
  • Leidimo metai 2009
  • Leidykla „Kitos knygos"
  • Psl. 558

Smulkiau

Prekės likutis: Šiuo metu neturime


Informuokite mane kai prekė bus

Parduodama tik el. parduotuvėje!

11,05 €

Sumažintos kainos!

11,59 €

Knygoje „Šoko doktrina", remiantis kelių pastarųjų dešimtmečių pavyzdžiais, nuosekliai tyrinėjama, kaip neoliberalią ideologiją išpažįstantys reformatoriai bei politikai panaudoja socialinį ir ekonominį šoką savo tikslams pasiekti. Dėl globalaus kapitalizmo pažadėtos „šviesios ateities“ sunaikinama socialinė ir ekonominė infrastruktūra, sutrypiamas kelių kartų ir ištisų regionų žmonių gyvenimas. Kūrinys iškart tapo bestseleriu ir sulaukė aštrios kritikos, taip pat buvo priskirtas prie svarbiausių XXI a. knygų apie ekonomiką ir pavadintas įtikinama studija apie tamsiąją kapitalizmo prigimtį. Ši knyga paskatins kitaip pažvelgti į daugelį dalykų, kurie per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje tapo mums tarsi „savaime suprantami“.

Naomi Klein – jauna Kanados žurnalistė ir politikos apžvalgininkė, viena iš įtakingiausių dabartinių kairiosios politinės krypties mąstytojų. Rašo su plačiu mokslininkės užmoju bei įkarščiu. Šią autorę išgarsino 2000 m. išleista knyga „No Logo“. Joje nagrinėjamas didžiųjų tarptautinių korporacijų prekių ženklų įsigalėjimas, monopolizuojant rinką ir užvaldant viešąją erdvę. Už šią knygą Naomi Klein 2009 m. buvo apdovanota Warwick premija, kuri už geriausius darbus skiriama įvairių sričių autoriams.

Nuoroda:apie knygą rusų kalba

Nuorodos

 

Ištraukos

Vienas iš tų, kuriuos Naujojo Orleano potvynis įgalino pamatyti naujas galimybes, buvo Miltonas Friedmanas (Milton Friedman), didysis judėjimo už nežabotą kapitalizmą guru, žmogus, apibrėžęs šiuolaikinės hipermobilios globalinės ekonomikos gaires. Būdamas devyniasdešimt trejų metų ir jau silpnos sveikatos „Dėdė Miltis,“ – taip jį vadino jo mokiniai, – vis dėlto surado jėgų parašyti straipsnį, pasirodžiusį „The Wall Street Journal“ praėjus trims mėnesiams nuo tragedijos pradžios. „Dauguma Naujojo Orleano mokyklų yra visiškai suniokotos,“ – pastebi Friedmanas, – „kaip ir jas lankiusių vaikų namai. Šie vaikai dabar pasklido po visą šalį. Tai tragedija. Tačiau sykiu tai ir palanki proga radikaliai reformuoti švietimo sistemą.“

Friedmano radikali mintis buvo ta, kad užuot leidus milijardus dolerių rekonstravimo darbams skirtų pinigų esamos Naujojo Orleano valdiškų mokyklų sistemos atstatymui ir tobulinimui, vyriausybė šeimoms turėtų skirti „švietimo čekius,“ kuriuos šios galėtų panaudoti privačiose įstaigose, – daugelio jų pagrindinis tikslas yra pelnas, – ir pastarosios taptų subsidijuojamos valstybės. Nepaprastai svarbu, kaip teigė Friedmanas, kad šie fundamentalūs pokyčiai taptų ne laikina priemone, bet „ilgalaike reforma.“

Dešininės pakraipos smegenų centrų tinklas nusitvėrė šio Friedmano pasiūlymo ir metėsi ant stichijos nusiaubto miesto. Džordžo W. Bušo (George W. Bush) administracija parėmė jų planus ir skyrė dešimtis milijonų dolerių tam, kad Naujojo Orleano mokyklos būtų paverstos „chartijos mokyklomis“ [“charter schools”] – valdžios finansuojamomis mokyklomis, kurias, vadovaudamosi savo pačių taisyklėmis, valdytų privačios organizacijos. Jungtinėse Valstijose, o Naujajame Orleane kaip niekur kitur, chartijos mokyklos kelia daug kontroversijų, daugelis afroamerikiečių tėvų į jas žvelgia kaip į žingsnį atgal nuo pilietinių teisių judėjimo laimėjimų, garantavusių visiems vaikams tokį patį išsilavinimo standartą. Tuo tarpu Miltonui Friedmanui visa valstybės valdomų mokyklų sistemos idėja atsiduoda socializmu. Jo manymu, vienintelės valstybės funkcijos yra „ginti mūsų laisvę tiek nuo išorės priešų, tiek nuo mūsų bendrapiliečių: užtikrinti įstatymų laikymąsi ir tvarką, skatinti privačius sandorius, puoselėti rinkos konkurencingumą.“ Kitais žodžiais tariant, išlaikyti policiją ir kariuomenę – visa kita, net ir nemokamo mokslo užtikrinimas esąs neleistinas kišimasis į rinką.

Ryškiai kontrastuojant su krantinių atstatymo ir elektros tinklo atkūrimo ledynmetiškais darbų tempais, Naujojo Orleano mokyklų sistema buvo parduota žaibišku greičiu ir su karišku preciziškumu. Per aštuoniolika mėnesių, didžiajai neturtingųjų miesto gyventojų daliai vis dar esant tremtyje, Naujojo Orleano valdiškų mokyklų sistema buvo beveik visiškai pakeista privačiai valdomomis chartijos mokyklomis. Prieš Katrinos uraganą mokyklų taryba valdė 123 valdiškas mokyklas, šiuo metu ji tevaldo vos keturias. Prieš audrą mieste buvo 9 chartijos mokyklos, šiuo metu jų yra 30. Naujojo Orleano mokytojus seniau atstovavo stipri sąjunga, šiuo metu šios sąjungos sutartis paversta skutais, o visi keturi tūkstančiai septyni šimtai jos narių atleisti. Kai kuriuos jaunesnio amžiaus mokytojus chartijos mokyklos įdarbino iš naujo, tačiau moka jiems mažesnius atlyginimus. Vis dėlto didžioji mokytojų dalis liko be darbo.

Naujasis Orleanas, anot „The New York Times,“ tapo „išskirtine chartijos mokyklų plėtros laboratorija,“ o Amerikos verslumo instituto [American Enterprise Institute] – friedmaniško sukirpimo smegenų centro – atstovai entuziastingai prabilo apie tai, jog „Katrina per vieną dieną atliko tai, ko Luizianos mokyklų reformuotojai neįstengė padaryti per metų metus.“ Tuo tarpu valstybinių mokyklų mokytojai, stebėdami kaip nukentėjusiesiems nuo potvynio skirti pinigai imami naudoti viešosios sistemos naikinimui ir privačios kūrimui, Friedmano planą vadino „švietimo užgrobimu.“
Šiuos puikiai orkestruotus, katastrofų įkandin sekančius reidus prieš viešąją erdvę, kai nelaimės imamos laikyti puikiomis rinkos galimybėmis, aš vadinu „katastrofų kapitalizmu.“

Galiausiai Naujajam Orleanui skirtas Friedmano straipsnis tapo paskutiniąja jo viešosios politikos rekomendacija: kiek mažiau nei po metų, 2006 metų lapkričio 16 d. jis, būdamas devyniasdešimt ketverių, mirė. Gali susidaryti įspūdis, jog rūpesčiai dėl vidutinio dydžio Amerikos miesto mokyklų sistemos privatizavimo žmogui, pusę praėjusio amžiaus laikytam įtakingiausiu ekonomistu, – tarp savo mokytinių turinčiam keletą JAV prezidentų, Britanijos ministrų pirmininkų, Rusijos oligarchų, Lenkijos finansų ministrų, trečiojo pasaulio šalių diktatorių, Kinijos komunistų partijos sekretorių, Tarptautinio valiutos fondo direktorių ir paskutiniuosius tris JAV Federalinio rezervo vadovus, – tėra menkniekis. Vis dėlto jo užmojį išnaudoti Naujojo Orleano krizę fundamentalistinės kapitalizmo versijos naudai galima laikyti ir keistai deramu energija tryškusio penkių pėdų dviejų colių profesoriaus, dar jėgų žydėjime save apibūdinusio kaip „sekmadieninį pamokslą skelbiantį senamadį pamokslininką,“ atsisveikinimu.
Daugiau nei tris dešimtmečius Friedmanas ir jo įtakingieji sekėjai tobulino tą pačią strategiją: sulaukti didesnės krizės ar šoko, tada, kol piliečiai dar nespėjo atsigauti po katastrofos, parduoti atskiras valstybės dalis privatiems žaidėjams ir tokiu būdu žaibiškai užtikrinti „reformų“ tęstinumą.

Tai, ką aš ilgainiui supratau esant šoko doktrina, viename iš svarbiausių savo rašinių Friedmanas įvardijo kaip šiuolaikinio kapitalizmo pagrindinę taktinę panacėją. Jis pastebi, kad „vien tik krizė – faktinė ar įsivaizduojama – lemia tikrus pokyčius. Veiksmai, kurių imamasi kilus tokiai krizei, priklauso nuo aplinkui tarpstančių idėjų. Mano įsitikinimu, mūsų pagrindinė pareiga yra kurti alternatyvas egzistuojančiai politikai bei užtikrinti jų gyvybingumą ir prieinamumą iki to laiko, kol tai, kas politiškai neįmanoma, taps tuo, kas politiškai neišvengiama.“ Kai kurie žmonės ruošdamiesi galimoms katastrofoms kaupia konservuoto maisto ir vandens atsargas, tačiau Friedmanas tam atvejui kaupia laisvosios rinkos idėjas. Ištikus krizei, Čikagos universiteto profesorius buvo įsitikinęs, jog būtina nedelsiant veikti bei skubiai ir negrįžtamai įgyvendinti pokyčius, kol krizės iškamuota visuomenė neišslydo atgal į „status quo tironiją.“ Jis apskaičiavo, jog „naujoji administracija turi maždaug šešis-devynis mėnesius, per kuriuos reikia pasiekti svarbiausių pokyčių; jei per šį laikotarpį ji nepasinaudos proga veikti ryžtingai, daugiau tokios progos jai niekas nebesuteiks.“ Tam tikra Makiavelio (Machiavelli) patarimo, kad „blogos naujienos“ turėtų būti pranešamos „visos vienu kartu“, variacija pasirodė esanti vienas iš tvariausių Friedmano strateginių priesakų.

To, kaip pasinaudoti stipriu šoku ar didelio masto krize pirmąkart Friedmanas išmoko aštunto dešimtmečio viduryje, kai patarinėjo Čilės diktatoriui generolui Augustui Pinočetui (Augusto Pinochet). Čilės gyventojai buvo ištikti šoko ne vien dėl kruvino Pinočeto perversmo: šalį niokojo ir žiauri hiperinfliacija. Friedmanas Pinočetui patarė imtis skubios ūkio pertvarkos: apkarpyti mokesčius, išplėsti laisvą prekybą, privatizuoti paslaugas, mažinti socialines išlaidas ir siaurinti valstybės reguliavimą. Galiausiai, Čilės gyventojai netgi išvydo, kaip jų valstybinės mokyklos buvo pakeistos privačiomis, finansuojamomis pagal specialią „švietimo čekių“ programą [voucher-funded private schools]. Tai buvo radikaliausia kapitalizmo modifikacija pasaulyje per visus laikus, įgijusi Čikagos mokyklos revoliucijos vardą – daugybė Pinočeto ekonomistų vadovaujami Friedmano studijavo Čikagos universitete. Friedmanas numanė, kad ekonomikos pokyčių greitis, netikėtumas ir apimtis išprovokuos visuomenės psichologines reakcijas, kurios „palengvins pritaikymą.“ Šiai skausmingai taktikai jis nukalė ir specialų pavadinimą: ekonominė „šoko terapija.“ Paskesniais dešimtmečiais, kai tik vyriausybės imdavo inicijuoti radikalias laisvosios rinkos programas, jos būdavo įgyvendinamos šiuo, visuotinai taikomos „šoko terapijos,“ būdu.

Be kita ko, šių pokyčių pritaikymui palengvinti Pinočetas rado ir savitų šoko priemonių; pastarosios buvo taikomos daugelyje režimo kankinimo kamerų, išmėginamos su besirangančiais žmonių, kurie veikiausiai būtų painiojęsi ant šios kapitalistinės transformacijos kelio, kūnais. Daugelis Lotynų Amerikoje matė tiesioginį ekonominių šokų, nuskurdinusių milijonus, ryšį su kankinimų epidemija, nuo kurios nukentėjo šimtai tūkstančių žmonių, tikėjusių kitokia visuomenės ateitimi. Ne veltui urugvajiečių rašytojas Eduardas Galeano (Eduardo Galeano) klausė: „Kaip kitaip šią nelygybę būtų galima išlaikyti, jei ne elektros šoko smūgiais?“
Praėjus lygiai trims dešimtmečiams nuo šių trijų skirtinų šoko formų pasitelkimo Čilėje, ta pati formulė buvo iš naujo, tik nepalyginti smurtingiau, pritaikyta ir Irake. Pirmiausia buvo pradėtas karas, kuriuo, anot „Šoko ir pagarbos“ karinės doktrinos autorių, siekta „suvaldyti priešininkų valią, įsitikinimus bei nuovoką ir tiesiogine prasme užkirsti priešininkui bet kokią galimybę veikti ar priešintis.“ Vėliau sekė radikali ekonominė šoko terapija – ją, šaliai vis dar tebeskendint liepsnose, primetė vyriausiasis JAV pasiuntinys Polas Brėmeris (L. Paul Bremer) – visuotinė privatizacija, visiškai laisva prekyba, 15 procentų dydžio vieno tarifo neprogresiniai mokesčiai [flat tax], dramatiškai mažinamas valstybinis sektorius. Tuometinis Irako prekybos ministras, Ali Abdul-Amiras Allawis (Ali Abdul-Amir Allawi), sykį net pareiškė, kad jo tėvynainiams „įsipyko būti eksperimento objektais, jie pavargo. Sistema jau ir taip patyrė pakankamai šoko, tad ši, ūkio šoko terapija, mums nereikalinga.“ Kai irakiečiai pasipriešino, jie buvo suimti ir pasodinti į kalėjimus, kuriuose jų kūnams ir protams teko patirti dar daugiau šoko, tik šįkart pastarasis taikytas kur kas mažiau metaforiška prasme.

30 kitų prekių šioje kategorijoje:

Krepšelis  

Nėra prekių

Pristatymas 0,00 €
Viso 0,00 €

Pirkti

Akcijos

» Visos akcijos

Facebook

Advertising
Advertising