Saulės ratu, Mėnulio taku: lietuvių kalendorius

Paskutiniai egzemplioriai, knygų viršeliai gali turėti įbrėžimų ar kitų pažeidimų.

Kodėl mums rūpi senolių kalendorius, kodėl maga pakartoti jo šventes?

Kalendorius – ne tik botagėlis, genantis žmogų nuo vieno darbo prie kito. Lietuvis, gilios praeities tautos atstovas, gyvena tarsi dvejuose laikuose: istoriniame, įsukančiame kasdien į naujausių įvykių sūkurį, ir archajiniame, kuris sustingęs ties tautos šaknimis, įsismelkęs į mūsų vidų per motinos lopšinę, močiutės pasakas, tėviškės gamtą ir visą kultūros paveldą. Tinkamai tuos abudu laikus derinant, pasijuntame tautos istorinio kelio žygeiviais.

Šio leidinio kolontitulai papuošti kalendoriniais ženklais iš Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomų medinių runų kalendorių, pagamintų 1638 m. Paslaptingasis runų raštas – vienas seniausių Šiaurės Europoje, atsiradęs Skandinavijoje pirmaisiais amžiais po Kr. Istorikai nesutaria, ar šis raštas buvo žinomas mūsų krašte. Galima manyti, kad kartu su skandinaviškaisiais matais jį čia bus atvežę šiaurės šalių pirkliai. Raštui runos seniausiai nebevartojamos, tačiau vėlesniais laikais jas kaip žymenis naudojo švedų valstiečiai; be to, runos tapo liaudiško kalendoriaus ženklais. Kalendorių su runomis rasta ne tik Skandinavijoje, bet ir Anglijoje, Baltijos jūros salose, Estijoje.

Ar dabar mokėtume naudotis šiais muziejiniais kalendoriais?

Libertas Klimka (1940 m.) – fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, mokslo istorikas, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius, naujų tarpdisciplininių mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininkas Lietuvoje.

Apžvalga internete