Naujienlaiškis

Reklama

Euripidas. Tragedijos: Trojietės, Hekabė, AndromachėEuripidas

  • Formatas (mm) 150x247
  • Įrišimas kietas
  • senosios graikų kalbos vertė Henrikas Zabulis
  • ISBN / EAN 978-5-417-00995-2
  • Leidimo metai 2009
  • Leidykla „Mintis"
  • Psl. 216

Smulkiau

4,90 €

Sumažintos kainos!

7,53 €

Knygoje pirmą kartą lietuvių kalba publikuojamos Euripido tragedijos „Trojietės“ (~ 415 m. pr. Kr), „Hekabė“ (~ 424 m. pr. Kr.) ir „Andromachė“ (~ 425 m. pr. Kr.), kurias vienija bendra Trojos karo (~ XII a. pr. Kr.) tema, tačiau yra ir Peloponeso karo (431–404 m. pr. Kr), stipriai sukrėtusio autorių, realijų. Visose trijuose kūriniuose subtiliai tapomi su Trojos karu susijusių moterų portretai, vidinė kova tarp noro išlikti ir moralinių vertybių išsaugojimo, o jų tragiškas likimas ir tvirtybė jaudina ir šių dienų skaitytoją. 

Euripidas (V a. pr. Kr.) – paskutinis didžiosios graikų tragikų trijulės (Aischilas, Sofoklis, Euripidas) atstovas, pralenkęs savo amžių moderniomis idėjomis ir subtiliu veikėjų psichologizmu. Dramaturgas jau antikoje pagarbiai vadintas scenos filosofu, o šių dienų literatūros kritikai jo kūrinius laiko nauju etapu teatro meno istorijoje, pabrėžia jų įtaką šiuolaikiniam teatro menui. Euripido dramos artimos ir XXI a. skaitytojui savo sudėtingu veiksmu, jautriu santykiu su žmogumi, jo vaizdavimu atsisakant patoso bei subtiliu veikėjų aistrų ir emocijų atskleidimu. Ne mažiau svarbus Euripido tragedijų bruožas, būdingas ir šiame rinkinyje pristatomiems kūriniams, - išskirtinai stiprios moterys, aistringos, kerštaujančios, paniekintos, kenčiančios ir verčiančios kentėti kitus.

Savaitraštis „Atgimimas" (2010 m. liepos 10-15 d., Nr. 26

 

Trumpa ištrauka:

„Trojietės“(~ 415 m. pr. Kr)

O motin, - nors ne tu mane gimdei, - tačiau
klausykis, kuo tave nudžiuginsiu dabar!
Negimti ar numirt, manau, beveik tas pat,
tačiau geriau jau mirt, nei sielvarte gyvent.
Nelaimės nepatyręs, niekas neliūdės,
o jei laimingas koks atsiduria varge,
kankina sielą sau dėl buvusios sėkmės,
bet ši, lyg niekados nemačiusi šviesos,
numirusi nejunta nuoskaudų savų.
O aš, nutaikiusi į aukštumas šlovės,
prašoviau, nes daugiau sau laimės negavau.
Protingai moteriai kas skirta, aš tatai
po Hektoro pastoge nelengvai radau.
Pirmiausia moteris, ar būna kur, ar ne,
sulaukia priekaištų, o šito pasekmė –
visokios apkalbos, kad ji vis ne namie.
Aš, šito vengdama, sėdėjau namuose,
o savo menėje aš moterims plepėt
neleisdavau tuščiai. Aš, proto įžvalgaus
įgijus iš namų, buvau labai kukli,
prikandusi liežuvį, nuolankiom akim
į vyrą aš žvelgiau, mokėjau nusileist
ir pergalę laimėt, kai man reikėjo to.
Savybių šių šlovė, pasiekus achajus,
man pakenkė dabar, nes kaip belaisvė aš
tekau Achilo sūnui: būsiu jo žmona
ir žmogžudžio namuos vergausiu paklusni.
Jei mielo Hektoro išdavusi jausmus,
atversiu savo širdį vyrui būsimam,
įžeisiu mirusį aš nedorai, o jei
atstumsiu jį, supyks valdovas ant manęs.
Nors sako, kad užtenka ir vienos nakties
sugundyt moteriai su vyru pagulėt,
aš tokią niekinu, kuri, nauju guoliu
pakeitus turimą, myluojas su kitu.
Kumelė juk ir ta nenori jungo tempt,
kai ją kas atskiria nuo buvusios poros,
nors paikas gyvulys kaip buvo, taip ir liks
žemesnės prigimties – be proto, be kalbos.
Tave, o Hektorai, geriausiu aš laikiau,
kilme ir išmintim, turtu ir narsumu.
Nekaltą tu iš tėvo paėmei mane
ir pirmas lovoje mergaitę mylavai.
Dabar tu žuvęs jau, o aš išplauksiu tuoj
Heladėn į vergiją, iečių lydima.
Nejaugi ne mažiau, nei aš dabar kenčiu,
kentėjo Poliksenė, dėl kurios verki?
Nors man jau nebeliko nė jokios vilties,
paguodžiančios visus, nors netikiu, kad bus
gyventi patogu, bet laukt kažko smagu... 

„Hekabė“ (~ 424 m. pr. Kr.)
Dukrele, aš tuščiai į eterį siunčiu
maldas, norėdama nutolint mirtį tau,
bet tu, jei ką gali už motiną daugiau,
sutelk visas jėgas ir sau gyvybę gink,
kartodama žodžius lakštingalos balsu.
Po kojom Odisėjui verkdama tu pulk
ir melski jį tavos pasigailėt lemties.
Dingstis tau bus gera: jis turi pats vaikų. 

Andromachė (~ 425 m. pr. Kr.)
Deja! Deja!
Jaunystė – tai žmonių nelaimė, kurioje
tik teisės laužymą temato žmonija.
Bijau, kad netrukdytų vergės padėtis
man viską pasakyt, nors daug tiesos žinau.
O jei pajėgsiu, tai kad nepakenkčiau sau,
nes pasipūtėliai supyksta mirtinai,
kai mažesni už juos prabyla įtaigiau.
Tačiau nesiruošiu pati sau pasiduot.
Sakyk, jaunuole, man, kokia aš dingstimi
ėmiausi teisėtas ardyt tau vestuves?
Gal tau Lakonika prastesnė už frygus?
Gal jie laimingesni, o aš, matyt, laisva?
Gal, jauna povyza ir kūno žavumu,
didžiuliais turtais ir draugais pranokdama,
aš noriu iš tavęs paveržti šiuos namus?
Pati gal už tave gimdysiu ir vaikus –
vėl vergus būsimus ir baisią naštą man?
Nejaugi kas sutiks, kad, nepagimdžius tau,
Valdytų Ftiją čia maniškė atžala?
Nejau dėl Hektoro helėnai gerbs mane?
Gal aš nežinoma, ne karalienė aš?
Ne mano burtais vyras abejingas tau,
o vien todėl, kad tu nesugebi bendraut.
Meilumo reikia, nes ne grožis, moterie,
sutuoktinius sujungia, o dorybės jų,
bet tu, jei supyksi, lakonų miestą girt
tuoj pradedi ir jo pamėgtą Skirą peikt,
giries turtingumu, o Menelajas tau
narsesnis už Achilą – vyrą pykdo tai.
Juk reikia moteriai, net tekus nekokiam,
mylėti jį ir gerbt, išmintimi nestelbt.
Jei būtum Trakijoj, užverstoje sniegų,
valdovo jų žmona, kur lygia dalimipas
kirsto guolį vyras daugeliui žmonų,
nejau žudytum jas? Net jei suvoktum tu,
kad geismui jo esi tik priedas prie kitų?
Tatai bjauru, tačiau už vyrus dar bjauriau
mes sergam šia liga, tik dedamės kukliom.
Mielasai Hektorai, juk tavo labui aš
aukojaus, jei Kipridė sukos nuo tavęs,
o tavo pavainikiams krūtį žįst daviau
ne sykį, kad jokios nebūtų tau naštos...
Ir tai darydama doros keliu vedžiau
aš vyrą, betgi tu, bijodama prarast,
net rytmečio rasoms neleidi jo paliest.
Prie vyrų puldama tu motinos savos
pralenkti nesistenk – vaikams nereikia sekt
prastais gimdytojais, jei proto kiek yra.

7 kitų prekių šioje kategorijoje:

Ankstesnis
Sekantis

Krepšelis  

Nėra prekių

Pristatymas 0,00 €
Viso 0,00 €

Pirkti

Facebook

Advertising
Advertising