Naujienlaiškis

Reklama

Šilėnai: miškininkų giminės istorijaGediminas Isokas

  • Leidykla „Mintis"
  • Leidimo metai 2005
  • ISBN / EAN 5-417-00879-6
  • Įrišimas kietas
  • Formatas (mm) 150x205x30
  • Psl. 446

Smulkiau

8,60 €

Romanas apie miškininkų Šilėnų, dirbusių karališkųjų Birštono ir Rūdninkų girių girininkais, giminę nuo penkiolikto amžiaus pirmosios pusės iki šių dienų.

 Pasakojime susipina Lietuvos girių, Šilėnų giminės ir Lietuvos istorija. Pagrindinis kūrinio veikėjas Romas Šilėnas, perskaitęs Dž. Golsvorčio romaną „Forsaitų saga“, pradeda domėtis savo protėviais ir imasi ieškoti giminės ištakų. Pasirausęs kamarėlėje tarp apdulkėjusių popierių, jis aptinka dokumentus, bylojančius apie Šilėnų dinastijos praeitį: meilę, nuotykius ir darbus, sunkius išbandymus ir džiugias akimirkas, pakilimus ir nuosmukius.

 Kas gi aš esu šitoje garsioje giminėje, kurios pirmasis atstovas Baltramiejus Vytautą Didįjį lydėjo į paskutinę kelionę? Šilėnai, dirbdami Birštono girininkais, medžiojo stumbrus ir kitus žvėris su karalium Kazimieru, Žygimantu Senuoju, kitais didikais, kalbėjosi su Bona, matė medžioklės namuose pašarvotą Barborą Radvilaitę, regėjo kazokų supleškintus medžioklės rūmus, vos nežuvo nuo švedų, matė maro aukas, patyrė badą, kovojo Jokūbo Jasinskio daliniuose prieš rusų armiją, saugojo šeimą nuo siautėjusių nprancūzų pabėgėlių...Mykolas Šilėnas susigiminiavo su kunigaikščiais Oginskiais <...> Jonas Šilėnas klausėsi Adomo Mickevičiaus eilių, matė filomatus, pažinojo daug šviesių to meto žmonių ir užsikrėtė laisvės idėjomis, kurias diegė savo sūnui Jeronimui.

(Gedimino Isokas)

 Šis romanas turėtų praplėsti mūsų akiratį, juolab kad Lietuvoje pamiršti dinastijų dalykai, o knygos apie girininkų gyvenimą ir darbus iki šiol nebuvo.

(Lietuvos gamtos draugijos prezidentas prof.habil.dr. Algirdas Gaigalas)

 

 Trumpa ištrauka:

Romas Šilėnas, kamarėlėje pasirausęs tarp senų apdulkėjusių aplankų, žurnalų, ištraukė kelias nuo laiko apšepusių, parudavusių popierėlių šūsnis, kurios buvo susiūtos į knygas, primenančias archyvuose laikomus dokumentus, ir įsinešė į kambarį. Stengėsi, kad nematytų žmona Birutė, kuri kartą, išvydusi jį šiose senienose ieškantį savo giminės ištakų, pasišaipė:

– Už garbę nieko nenusipirksi, garbė kaip dūmai – greit išsisklaido.

Romas tuomet nieko neatsakė. Net nebandė ginčytis, žinojo – jos neperkalbėsi ir charakterio nepakeisi, kai jau ir senatvė ant nosies. Tačiau jam rūpėjo šitie seni popieriai – gal padės praskleisti kelių šimtų metų nežinios uždangą. Ten jo giminės pradžia. Žinojo, kad kitų kraštų žmonės sudarinėja genealoginius medžius, stengiasi, kad nė vienas giminės atstovas nedingtų be pėdsako, o neseniai perskaitytas Džono Golsvorčio romanas „Forsaitų saga“ tik dar labiau užkaitino jo norą atkasti Šilėnų šaknis. Aišku, jo giminė ne tokia garsi kaip Forsaitų, tačiau ir ji turi savo istoriją. Iš senelio pasakojimų Romas žinojo, kad Šilėnai – tai sena miškininkų giminė. Ir šitie susegti lapai, kai kur vos įskaitomai primarginti lenkų ir rusų kalbomis, daugiausia apie tuos Šilėnus, kurie nuo žilos senovės dirbo miškuose. Beje, Romas buvo girdėjęs, kad senieji Lietuvos valdovai ragindavo miškų tarnautojus savo pareigas perduoti vaikams. Keletą kartų ilgais rudens vakarais, kai miegoti dar anksti, o televizorius nerodo to, ko norėtum, Romas bandė skaitinėti atskirus puslapius – o jų buvo per keturis šimtus ir rašyti jie ne vieno žmogaus. Dabar jis viską skaitys nuo pradžios ir brėš Šilėnų giminės medį. Kažin ar ten ras to, kas galėtų nustebinti, sudominti kitus? Tačiau jei ne atsiminimai, istorija, ką mes žinotume apie mūsų protėvių gyvenimą, jų buities rakandus, papročius, darbo įrankius, ginklus…

Puslapiai buvo sunumeruoti, todėl pradžią Romas rado nesunkiai, tačiau perskaityti, o kartais tik atspėti žodžius, perduoti juos į smegenis jau lietuviškai – sunkus ir lėtas darbas. Čia prireikė lupos, gero apšvietimo ir žodynų.

 ***

 Žinios apie giminę prasideda nuo Birštono girios. Tai sena gūdi giria prie Nemuno, po kurią jau XV amžiaus pirmojoje pusėje jodinėjo Šilėnas, tiesa, tuo metu dar neturėjęs pavardės ir tiesiog Baltramiejumi iš šilo vadintas. Tik vėliau – jau jo sūnūs – iš pravardžių gavo Šilaičių, Šilėnų pavardes.

Pusgaminius iš šitos girios ąžuolų plukdydavo Nemunu į Dancigą. Bet pavojaus ąžuolynams nekilo – mat kirvis sunkiai įveikdavo kietą medį, o ir Vytautas Didysis neskubėjo naikinti girios, nes Birštone turėjo pasistatęs medžioklės pilį ir žiemą mėgdavo čia pailsėti su žmona Ona, dukterimi Sofija, jau tapusia Rusijos didžiojo kunigaikščio Vosyliaus žmona, ir jos dukra Ona. Medžioklės pilis buvo suręsta iš tašytų rąstų prie pat Nemuno, ant aukštos kalvos, kurią žmonės ėmė vadinti Birštono piliakalniu. Nuo tos pilies ir prasidėjo Birštono miestelis, jau 1538 m. gavęs Magdeburgo teises. Vytautas su šeima čia gyvendavo po keletą savaičių, medžiodavo. Čia jį aplankė Burgundijos hercogų patarėjas, riteris, dalyvavęs Šimtamečiame Anglijos–Prancūzijos kare, Gilberas de Lanua, kurį vėliau Volynės Kremenece Vytautas jau priėmė kaip Anglijos pasiuntinį. Beje, Lanua lankėsi ir Vilniuje. Savo kelionių knygoje jis aprašė Vilniaus pilis. Buvo šis diplomatas Trakuose, Kaune. Trakų pusiasalyje žavėjosi Vytauto įkurtu žvėrynu, kuriame išdidžiai stoviniavo galingieji stumbrai, kramsnojo šieną taurai, žvengė miškiniai arkliai, tarpanais vadinami, būriavosi briedžiai ir elniai. Beje, Birštono medžioklės pilyje antroji Vytauto žmona Julijona rašė padėkos laišką vokiečių grosmeisteriui Ruisdorfui už atsiųstas dovanas. Čia nuo maro epidemijos slėpėsi Lietuvos–Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis su žmona ir sūnumis Jonu Albrechtu ir Kazimieru. Vėliau Birštono giria atiteko Jogailos broliui Skirgailai. Šituose senuose popieriuose Romas aptiko ir daugiau su Birštono giria susijusių žinių, pavyzdžiui, kad Maskvos didysis kunigaikštis Vosylius siuntė protestą Lietuvos–Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam dėl to, kad šis Birštono medžioklės pilyje įkalino jo seserį karalienę Eleną.

Romas skaitė toliau: „Vytautas turėjo medžioklį, kuris samdė girininką ir žvėrių sekėjus, vadintus osočnikais. Medžioklis rūpinosi, kad girioje nebūtų kertami medžiai, kad niekas čia nesilankytų su ietimis, lankais ar kitais ginklais, nešienautų, neruoštų naujų bartinių medžių“. Užkliuvo žodis „osočnikai“ ir niekaip nesisekė parinkti jam lietuviško atitikmens. Buvo skaitęs tas pareigybes įvairiai verčiamas: vienur – sekėjai, kitur – eiguliai, sargai, dar kitur – medinčiai, medininkai. Pagaliau ne taip ir svarbu. Svarbiausia faktas, kad aptiko paminėtą gal pirmą savo giminės žmogų – Baltramiejų Šilėną, Vytauto Didžiojo amžininką. Ir Romas vėl įniko į popierius užmiršęs viską aplinkui, todėl net krūptelėjo, kai prasivėrė durys ir ant slenksčio subolavo Birutė:

– Kiek tu čia dar tūnosi?! Jau tuoj gaidžiai pragys…

Romas pašoko, žvilgtelėjo į laikrodį ir tyliai nusistebėjo – oho, jau po trijų… Prieš gesindamas šviesą jis prisitraukė tuščią lapą ir jo viršuje užrašė: „Baltramiejus Šilėnas – Birštono girios medinčius (XV a. pirma pusė)

30 kitų prekių šioje kategorijoje:

Ankstesnis
Sekantis

Krepšelis  

Nėra prekių

Pristatymas 0,00 €
Viso 0,00 €

Pirkti

Akcijos

» Visos akcijos

Facebook

Advertising
Advertising